Dienoraštis

Savanorė Elena: įlieti nors lašelį šviesos ir vilties į mažųjų širdis

  1. Elena Šešelgytė – pianistė, neseniai grįžusi į Lietuvą. Bakalauro ir magistro studijas baigusi Briuselyje, vėliau tobulinusis Vienoje. Elena moko vaikus fortepijono subtilybių, užsiima koncertine, soline ir kamerine veikla. Karantino laikotarpiu ji savanoriauja Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Motinos ir vaiko namuose, prižiūri vaikučius, kol mamos dalyvauja užsiėmimuose, gaminasi  valgyt ar bendrauja su psichologe ir socialinėmis darbuotojomis. Nors Elenos kasdienybė yra gana užimta, prasidėjus karantinui veiklos sumažėjo daugiau nei perpus. Tad tai paskatino „išjudinti“ seniai suvoktą troškimą savanoriauti.

Pirmiausia pastebiu akis

Kai atėjau pirmą kartą, vaikai manęs nepažinojo. Turėjau pirma eiti prie jų, nes prie svetimo žmogaus taip paprastai jie neprieis. Kurdama tarpusavio santykį, pirmiausia pastebiu akis, pradedu nuo jų. Aš manau, kad tose akyse atsispindi daugiausiai dieviškumo, kurio yra kiekviename žmoguje. Kai kuriuose jis yra priblėsęs, prigesęs dėl turimų išgyvenimų, sudėtingos aplinkos. Žiūrėdama į vaikų akis, mačiau begalinį norą būti mylimiems ir vertinamiems. Tai traukia jiems padėti, dovanoti laiką, švelnumą, apkabinimą. Nors matantis pirmus kartus sunku atrasti vaiko žvilgsnį, po kelių savaičių jau būna visiškai kitaip. Tada jau jie ateina pas tave, jie tave priima, pažįsta.

Aš pamenu vieną vietą iš Biblijos: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Kai padedu mažyliui, kuris negalės niekaip atsilyginti, bet jam darau kaip Dievui, tai yra toks davimas, kuris praturtina patį davėją, džiugina ir stiprina. Jų akyse aš mačiau Dievo akis, o darydama gera vaikams, jaučiau, kad gera dariau Jėzui. Tai man buvo nauja patirtis, kuri labai praturtino.

Gyvo tikėjimo darbai

Mano savanorystės labai susijusios su menu, o daugiausia – su muzika. Dar studijuodama Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, turėjau paauglių dramos būrelį pas seseris eucharistietes. Su vaikais rengėme spektaklius, ugdančius svarbiausias ir kertines žmogaus vertybes. Netrukus išvykau tęsti studijų Briuselio konservatorijoje, kur atradau tarptautinę jėzuitų bendruomenę ir joje užmezgiau ne tik nuostabių draugysčių, bet ir iš naujo atradau savo santykį su Dievu. Paskatinta draugės, dirbusios „Arkos“ neįgaliųjų bendruomenėje, pradėjau reguliariai lankytis pas juos ir rengti nedidelius, kamerinio pobūdžio, koncertus. Lankiausi keliose psichiatrinėse ligoninėse Belgijoje ir Prancūzijoje, kuriose teko atlikti fortepijono rečitalius.

Jaučiu, kad visa mano veikla remiasi į muziką. Ir čia, kai esame su vaikais, muzikuojame. Kartais grojame patys, o kartais duodame galimybę vaikams mušti ritmą, paliesti tikrą smuiką ar pianino klavišus, pūsti dūdeles. Jei ką nors labai aktyviame veikiame su vaikais, tiesiog paleidžiame muziką, kuri esamu momentu atrodo tinkamiausia. Su aktyvia muzika mes šokame ir dainuojame, o su ramesne ilsimės, mažesnieji netgi užmiega.

Savanorio širdies panašumas į Dievo Tėvo širdį

Manau, kad tikėjimas yra vienas iš pagrindinių savanorystės dalių, nes tada žmogus ateina vedinas išgryninto noro duoti ir daryti gera, o ne laikyti save aukštesniu, darančiu vaikui „malonę“.

Buvimui su vaikais yra labai svarbi empatija. Daug kam gyvenime yra tekę matyti, kai į pravirkusį vaiką yra reaguojama: „Ai, išsiverks ir praeis.“ Tačiau čia – ne ta vieta. Čia einame prie vaiko, buvimas su juo, sėdėjimas šalia leidžia vaikui suprasti, kad jis nėra vienas ar apleistas. Šalia yra žmogus, kuris priima jį, apimtą sudėtingų emocijų. Taip padedame vaikams sąmoningai priimti savo emocijas ir jas sušvelninti.

Atkaklumas ir pakantumas taip pat neatsiejami šioje savanorystėje. Iš vienos pusės reikia  išmokti nusileisti iki vaiko, suprasti jo požiūrį net į mažiausius dalykus, kurie jį sujaudina. Tačiau, iš kitos pusės, tenka brėžti ribas, nes tam tikras autoriteto kūrimas yra neatsiejamas siekiant suteikti vaikui saugumą ir ramybę. Kartais sudrausminant tekdavo pasakyti griežtesnių žodžių, tačiau tai nepanaikindavo santykio, bet priešingai, teisingas sudrausminimas ir buvimas šalia nepaliekant vaiko likimo valiai sukūrė dar stipresnį ryšį. Sudėtingose situacijose santykis iš tiesų daro stebuklus!

Didžiausias iššūkis: darbas ne su vaikais, o su savimi

Sunkiausia susidurti su tuo, kad ir man būna sunku įsivardinti jausmus, juolab iššūkis išmokti atpažinti ir įvardinti vaikų emocijas. Vaikai nėra linkę dalintis vidiniu pasauliu, išmoksta laikyti savyje įvairias jausenas. Pradžioje daugiau kalba emocijomis ir veiksmais, bet ne žodžiais: šaukia, pykstasi… Tada man irgi norisi pikčiau reaguoti, kad taip negerai. Tačiau iš karto suprantu, kad nei pyktis, nei liūdesys ar kitos emocijos nėra blogos, jei jas mokame tinkamai išreikšti ir priimti, suvokti, kad tai tik emocija. Teisingai priimta ir suvokta, ji gali mums pasitarnauti, priešingu   atveju taps nevaldoma ir gali ką nors įskaudinti.

Dažnas iš mūsų yra išmokęs, kad pykti – negražu, liūdėti – negera, visada turi būti linksmas. Tada atrodo, jog būnant su vaikais irgi visada turiu būti linksma. Bet vaidinti yra nesveika, vaikai gerai mato. Jeigu esi liūdnas, bet apsimeti, kad viskas gerai, jie greitai pajus tavo nenuoširdumą. Buvimas su vaikais padeda sąmoningai priimti save ir jiems suteikti daugiau. Tokiu būdu dirbu ne tik su jais, bet ir su savimi.

Vaikai – atspindžiai, mokomės vieni iš kitų

Turbūt įsimintiniausias prisiminimas iš šios savanorystės yra vaikų imlumas aplinkai, gebėjimas mokytis ir realizuoti tai, ką jie mato aplink. Vos tik įjungiu elektrinį pianiną, iškart atbėga tie, kurie norėtų, kad pagročiau su jais. Tuomet paimdama pirmąjį vaiką, pradedu groti su jo pirštais įvairias daineles, kiti šoka ir dainuoja. Baigusi groti, po kelių akimirkų pamatau, kad dabar „mokytojos“ vietą užėmė kita mergaitė ir dabar ji, švelniai suėmusi mažojo pianisto pirštus, moko jį groti.

Kai dalinamės skanėstais, vaikai vieni kitiems primena, kad reikia paprašyti ir padėkoti. Vaikai, kurie pirmosiomis dienomis labiau buvo linkę paleisti į darbą kumščius, dabar kalbasi, o iškilus neaiškumų ir nesusipratimų, patarimo, kaip elgtis eina klausti savanorių. Mes jiems stengiamės kurti aplinką, kurioje vyrauja meilė, ramybė ir vienas kito priėmimas, tada ir jie patys pradeda elgtis ramiau, daugiau šypsotis ir džiaugtis.

Malda už vaikelius

Kaip tik neseniai šv. Mišiose parašiau maldos intenciją už Motinos ir vaiko namuose augančius vaikučius. Nežinau, kur jiems gyvenime teks būti, ką patirs, bet žinau, kad Dievui nėra laiko ribų ir Jis saugo kiekvieną mažutėlį. Jaučiuosi drąsiau ir ramiau, kad jie visada bus gailestingojo Jėzaus globoje. Tvirtai tikiu, kad mes esame tik įrankiai Dievo rankose ir kad Jis mus atveda ten, kur galime labiausiai pasitarnauti. Tad, jei mes įliejome nors lašelį šviesos ir vilties į šių mažųjų širdis, ši savanorystė atliko savo misiją.