2022 m. buvo paženklinti karo Ukrainoje siaubo. Vos per kelias dienas suvieniję šimtus savanorių ir esamų „Carito“ centrų veiklą pradėjome teikti pagalbą Ukrainos žmonėms. Tūkstančiai nuo karo nukentėjusiųjų atvyko palikę savo namus. Naujuose pagalbos centruose dalinome maistą, drabužius, patalynę, higienos paketus, organizavome nakvynę, rūpinomės palydėjimu ir svarbiausios informacijos teikimu.

Vis labiau pradėjome matyti sielą guodžiančios bendrystės poreikį, tad Vilniaus arkivyskupijos parapijose inicijavome „Šeimų draugystės“ programą, kurioje subūrėme vietos parapijų šeimas su nuo karo pabėgusiomis šeimomis iš Ukrainos. Labai džiugu, kad šis sėkmingas pavyzdys auga ir plečiasi visoje Lietuvoje.

Žinoma, net ir globalių krizių akivaizdoje stipri karitiečių komanda toliau teikė reikalingą pagalbą Lietuvoje vargstantiems žmonėms. Matydami naujus visuomenėje kylančius poreikius atidarėme pirmąjį Lietuvoje Mediacijos centrą „In pace“, kurio lotyniškas pavadinimas simboliškai atskleidžia norą padėti žmonėms „taikoje ir ramybėje“ diskutuoti bei priimti sprendimus ginčų ir konfliktų akivaizdoje.

2021 metais buvome kviečiami nepaliaujamai teikti pagalbą pandemijos metu, atverti savo širdis ir patikėti, kad jis, kitas, kitoks, mano artimas, turi patirti brolišką meilę nepaisant laiko ženklų. Migrantų krizėje buvome kviečiami įsiklausyti ir pasistengti suprasti, o ne nuvertinti, nuteisti. Kasdieniuose darbuose buvome kviečiami atrasti galimybių kūrybingai padėti augančiam ieškančiųjų pagalbos srautui.

Išgyvenome tikrą ir prasmingą kelionę, nors ne visada lengvą. Padėjome daugiau nei 17 700 žmonių: vaikams ir šeimoms, jaunuoliams ir vyresnio amžiaus žmonėms, vienišiems ir patiriantiems skurdą, kenčiantiems nuo smurto, priklausomybių, išgyvenantiems nepriteklių ir atskirtį, Lietuvos žmonėms ir žmonėms iš Afrikos, Irako, Sirijos, Tadžikistano, Baltarusijos… Ši gausa stebina, bet kartu kreipia į vienybę, per kurią padėdami skirtingiems žmonėms kuriame socialinę draugystę – kelią atviros visuomenės link.

Dalijamės su Jumis 2020 m. džiaugsmais ir išbandymais, veiklos skaičiais, po kuriais slypi begalė susitikimų, pokalbių, atjautos ir vilties ženklų, 14 tūkst. žmonių gyvenimo istorijos…

Dėkoju kiekvienam iš Jūsų, mieli Vilniaus arkivyskupijos Carito bendruomenės nariai, bičiuliai ir rėmėjai, už bendrakeleivystę, už pagarbų ir jautrų žvilgsnį parklupusiam, nusivylusiam, kenčiančiam dėl silpnumo ar žaizdų.
Dėkoju už tikėjimą žmogumi, kai jis pats jau nebetiki nei savimi, nei kitu, nei gyvenimo pokyčiais.
Dėkoju už kasdienę tarnystę, diena iš dienos sėjant viltį, meilę žmonių gyvenimuose, už drąsą būti į paribius stumiamų pusėje.
Dėkoju už solidarumą ir pasitikėjimą mūsų tarnystės pastangomis.

Leiskite priminti tokius aktualius popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Brangūs broliai ir seserys, raginu sutikus kiekvieną varguolį ieškoti to, ko jam iš tikrųjų reikia; neapsiriboti tik pamatinėmis medžiaginėmis gėrybėmis, bet įžvelgti ir jų širdyse glūdintį gerumą, dėmesingai atsižvelgti į jų kultūrą ir raiškos būdus, kad būtų galima užmegzti su jais brolišką dialogą. Atidėkime į šalį ideologinius ar politinius skirstymus, įdėmiai įsižiūrėkime į tai, kas esminga, kas reikalauja ne gausybės žodžių, bet meilės žvilgsnio ir ištiestos rankos. Nepamirškite, jog didžiausia diskriminacija, kokią kenčia vargšai, yra dvasinio dėmesio stygius.“

Dėkoju Dievui už kiekvieną iš Jūsų. Dėkoju Jums už savęs dovanojimą  vargstantiesiems, už ėjimą gailestingosios meilės – Carito – keliu. Jums gerai pažįstami gailestingumo darbai ne tik kūnui, bet ir sielai, kuriais palydite kiekvieną sutiktąjį, einate greta, kol bendrakeleivio žaizdos apgyja, jis sustiprėja, kad galėtų keliauti toliau.

„Be artumo žodis lieka be kūno“, – popiežius Pranciškus. Kiek daug 2018 m. Vilniaus arkivyskupijos Carito erdvėse įvyko susitikimų su žmonėmis, ieškančiais pagalbos: drabužių, pietų, lovos, išklausymo, supratimo, paguodos, priėmimo, draugystės, buvimo šalia… Kiek daug įdėta pastangų priimti varge esantįjį tokį, koks jis yra, ten, kur jis yra, išsaugojant jo orumą, padedant sugrįžti į visuomenę ar drauge keliaujant link susitikimo su Dievu… Neįmanoma visko įsprausti į skaičius ir žodžius.

Dėkoju kiekvienam Vilniaus arkivyskupijos Carito darbuotojui ir savanoriui, pasilenkusiam prie žmogaus vargo ir dovanojusiam savo žvilgsnį, laiką, jautrumą, rūpestį… Dėkoju kiekvienam partneriui ir rėmėjui, pasitikėjusiam ir tikinčiam nešama Carito Gerąja Žinia vargstantiesiems.

Mieli šios ataskaitos skaitytojai – Vilniaus arkivyskupijos Carito bendruomene, esami ir būsimi socialinės pagalbos teikimo bendradarbiai ir partneriai, dėkoju už kartu praeitus 2017-uosius metus ir tikiu, jog Caritas jūsų dėka vis plačiau bus atpažįstamas mūsų visuomenėje kaip meilės ženklas.

Kiekvienas šios ataskaitos faktas – tai konkretus veiklios meilės liudijimas. Meilės, kuri keičia mūsų gyvenimus: padeda pakilti iš skurdo ir atskirties kančios, padeda patirti pasidalijimo ir bendrystės džiaugsmą.

Kiekvienas iš daugiau nei trylikos tūkstančių žmonių, sulaukusių pagalbos Carite, tapo Dievo meilės dovana kiekvienam šią pagalbą suteikusiam darbuotojui, savanoriui, rėmėjui. O rėmėjų sutelktos lėšos, darbuotojų ir savanorių paskirtas laikas, profesionalus darbas ir dėmesys tapo broliškos meilės dovana kiekvienam, kuris atėjo į Caritą išgyvendamas benamystę, nepriteklių, artimųjų atstūmimą, išvarymą iš tėvynės, žalingas priklausomybes.

Sakydamas „Jūs esate pasaulio šviesa“, Jėzus nurodo kiekvieno iš mūsų pašaukimą. Jėzus yra pasaulio šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Jis yra kaip saulė, kuri šviečia visai žemei. Mes patys negalime nušviesti visos žemės, tačiau galime ir privalome šviesti savo namuose, kaimynystėje ir aplinkoje. Ką reiškia būti šviesa? Šviesa padeda geriau matyti dalykus, atskirti, kas yra kas. Šviesa teikia saugumą. Galiausiai, šviesa neša džiaugsmą.

Jūs, Caritas žmonės, kasdien einate į misiją ir gailestingumo darbais nešate šviesą ten, kur tamsu, ir patys esate druska, kur taip jos trūksta. Meldžiu Dievą Jums stiprybės, kantrybės ir išminties, kad šviesa ir druska pasiektų tuos žmones, kuriems jų labiausiai reikia. Popiežius Pranciškus sako: „Tikras misionierius, niekada nepaliaujantis būti mokiniu, žino, kad Jėzus eina kartu su juo, kalba kartu su juo, kvėpuoja ir dirba kartu su juo. Jaučia, kad gyvas Jėzus yra su juo visoje misionieriškoje veikloje“.

Prisimindamas praėjusius metus pirmiausia dėkoju už daugybę progų būti ir veikti kartu. Ypatingai dėkoju visiems jums, kurie vienaip ar kitaip prisidėjote prie kasdienių pagalbos darbų.

Jau keli dešimtmečiai savo veikloje sutinkame žmones, atsidūrusius gyvenimo paribiuose. Dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, dėl priimtų netinkamų sprendimų, dėl to, kad sudėtingu laiku tiesiog neatsirado kito žmogaus, į kurį būtų galima atsiremti.

Iš patirties žinome, kad labiausiai žmogui padeda ne finansinė parama, ne daiktai, ne lengvatos, netgi ne naujos žinios ar įgūdžiai. Labiausiai žmogui padeda kiti žmonės. Jų siūloma draugystė, palaikymas, palydėjimas bei kuriamas artimų ryšių tinklas. Mūsų dovanojamas laikas bei galimybė į mus atsiremti yra tai, kas atkuria asmens vertingumą, iš tiesų keičia gyvenimą bei padeda jį kurti iš naujo. Tam, kad nebūtume atskirtyje, mums labiausiai reikia santykių ir bendrystės su kitais žmonėmis.