„Kvietimą į šią tarnystę ilgai nešiojausi savyje, vėliau tas kvietimas vis stiprėjo ir stiprėjo“

Dalijamės Vilniaus Šv. Juozapo parapijos Carito „Artumo“ programos savanorių: Vilmos, Virginijos, Onos, liudijimais.

Prievarta, alkoholis ir dienos gatvėje liko tik Marijos prisiminimuose: „Išbridau iš siaubingo gyvenimo“

„Mane sesuo mušdavo ir versdavo vogti, mamos sugyventinis mane prievartaudavo mamai matant. Dabar šitas košmaras pasibaigęs“, – atvirauja 46-erių Marija (vardas pakeistas – aut.), kuri šiandien jau gyvena saugiai. Šiuo metu moteris gyvena Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ suteiktame tarpiniame bute.

… esam tik įrankiai, priemonės Dievo plane

Prisimenu savo paskutinį močiutės aplankymą jau senelių namuose. Ji nebereagavo į aplinką ir aš pajaučiau, kad ji greitai iškeliaus pas Viešpatį. <...>Savanoriaujant bus ir labai labai gera, nes atiduosim visą save, visą savo meilę ir laiką <...> Bet bus ir daug kančios, ašarų, nemiegotų naktų ir net žygdarbių – su Dievo malone palydėti lankomą žmogų pas Viešpatį.

Gatvės vaikai iš tiesų nėra „ereliai”

Tikra istorija, liudijimas apie sunkią vaikystę, kelią į Vilniaus arkivyskupijos Carito Vaikų dienos centrą „Vilties angelas”, atrastą „kitokį” gyvenimą ir jėgą, vedančią pirmyn.

„Blaivybė viską man grąžino”

Šiuos žodžius sunkioje, bet viltingoje priklausomybės istorijoje ištaria Violeta, trijų vaikų mama. <...> Sunku sulyginti ankstesnį savo gyvenimą – su alkoholio priklausomybe, smurtu, atimtais vaikais, ir dabartinį, kai gyvena blaiviai, <...> pasikeitusi ir vėl galinti rūpintis savo vaikais.