Dienoraštis

Pirmiausia dėkoju visiems savanoriams, kurie karantino metu padėjote Caritui aprūpinti maistu jo labiausiai stokojusius. Ačiū, kad neišsigandote viruso ir drįsote padėti žmonėms. Koronaviruso pandemija tikrai mus visus išgąsdino ir sutrikdė kasdienį gyvenimą, nemažai žmonių patyrė baimės, nerimo dėl ateities, teko girdėti skundžiantis, kaip sunku, kokia baisi nelaimė ištiko visą pasaulį. Kita vertus, galvoju, kad tikrai išgyvenome šitą laikotarpį ne taip jau baisiai. Pamenu savo tėvo pusbrolį, kuris pasakojo kartą per karą nevalgęs 10 dienų. Ir, žinoma, kai buvo 5 diena, jis nežinojo, kad jau po 5 dienų gaus valgyti, jis nežinojo nieko. Palyginus su juo, mes tikrai šią pandemiją išgyvenom gana ramiai – daugelis turėjom ko valgyti ir atsargų ne mėnesiui ir ne dviem. Bet taip, buvo tokių, kurie dėl kasdienio maisto nerimavo pagrįstai – mat skurdžiausi visuomenės sluoksniai greičiausiai pajunta tokias situacijas. Ačiū, kad padėjote Caritui pasiekti juos jų varge.

Turbūt galėtumėte paliudyti, kad ši savanorystė ir susitikimai su vargstančiaisiais atnešė įvairių patirčių. Tikiuosi, kad dauguma buvo gražios, kad žmonės jums dėkodavo, žadėjo už jus pasimelsti. Bet gal buvo ir tokių, kurie buvo nusiminę, nes atvežtas maistas neatitiko jų lūkesčių. Kiti gal net buvo nemalonūs ar pikti, ir priėmė maistą ne kaip pagalbą, o kaip jų teisę, ir „atsidėkojo“ pykčiu, priekaištais ar nepagrįstais reikalavimais. Kaip, nepaisant tų patirčių įvairovės nenusiminti, kaip neišsisemti?

Atsakymą galim rasti I skaitinyje iš ap. Pauliaus laiško Timotiejui. Timotiejus buvo jo mokinys, kurį jis paliko Efezo mieste bendruomenės vadovu – vyskupu. Tai buvo nelengva užduotis jaunam ir nepatyrusiam vyrui – iš abiejų jam skirtų laiškų matome, kad jis susidūrė su įvairiomis problemomis, kai kas negerbė jo dėl jo jauno amžiaus ir patirties stygiaus (jeigu Paulius Timotiejui rašo „tegul niekas neniekina tavo jaunystės“, matyt ją kažkas niekino; turbūt Timotiejus kartais išgirsdavo „klausyk, pienburni, tylėk ir manęs nemokyk“ ar kažkaip panašiai), gal ir pats Timotiejus kartais daug dirbęs ir rūpinęsis įvairiais bendruomenės reikalais, bet nematydamas norimų savo pastangų vaisių, suabejodavo savo tarnyste, pasijusdavo išsisėmęs, „perdegęs“, kaip dabar sakoma, nusivylęs. Apaštalas Paulius, rašydamas jam, linki „gailestingumo“ (laiškuose kitoms krikščionių bendruomenėms jis rašo tik „malonė ir ramybė“, ir vien Timotiejui prideda „gailestingumas“) ir ragina „atnaujinti Dievo malonės dovaną“. Iš tiesų, negalim be galo dalinti meilės, gerumo, negalim padėti kitiems, jei tai darome tik žmogiškomis jėgomis. Per greit išsisemsim, pasijusim nusivylę kaip Timotiejus. Reikia nuolat sugrįžti pas Dievą ir patiems priimti jo gailestingumą, kad paskui galėtume jį kitiems rodyti, reikia atnaujinti mumyse esančią jo malonės dovaną, kad galėtume tą malonę ir kitiems perduoti. Štai jūs savanoriaudami buvote maisto išvežiotojai – kad turėtumėte ko žmonėms duoti, turėjote atvažiuoti į Caritą ir to maisto pasiimti. Panašiai ir su meile: kad turėtum jos kitiems duoti, turim ateiti pas Dievą jos pasiimti, jos pats pasipildyti. Todėl prasminga pabaigus savanorystę arba jai tęsiantis, susirinkti štai taip į šv. Mišias ir pabūti su Kristumi, kad jis atnaujintų mūsų meilę, užsidegimą, norą tarnauti, norą pamaitinti kitus, pats mus čia pamaitindamas savo žodžiu ir savo kūnu.

Tai svarbu ir dėl kito dalyko. Prisiartinimas prie Kristaus ir jo dovanojamo gyvenimo priėmimas ne tik atnaujina mūsų jėgas daryti gera ir mylėti, bet ir tuos gerus darbus įprasmina. Tikrai, be Kristaus tokius darbus daryti pirmiausia neapsimokėtų, antra, jais paprasčiausiai nusiviltume. Ką turiu galvoje?

Pirmiausia, kaip sakiau, be Kristaus dovanojamos amžinybės daryti gera neapsimokėtų. Pažvelkime į šiandienos evangeliją. Čia skaitome apie Jėzaus pokalbį su sadukiejais. Tai buvo vadovaujanti žydų religinė klasė, na mūsų katalikiškais terminais šnekant, padėtimi panašūs į popiežių ir kardinolus ar vyskupus Bažnyčioje (laimei, mūsų ganytojai už juos kur kas šventesni). Sadukiejai paprastai buvo aristokratai, turtingi, įtakingi, jie vadovavo Jeruzalės šventyklai, iš jų buvo renkamas ir vyriausiasis kunigas bei sudaroma aukščiausioji teismo taryba – vadinamasis sinedriumas. Sadukiejai bendradarbiavo su okupacine Romos imperijos valdžia ir jai nuolaidžiavo (gal dėl to ir užėmė aukštus postus – juk kaip neseniai sovietinėje Lietuvoje negalėjai tikėtis aukštų pareigų, jei nebuvai komunistas ar slaptas KGB agentas, taip ir anuomet nepadlaižiaudamas ar nenuolaidžiaudamas užkariautojams, negalėjai iškilti). Jie mėgavosi turtais ir prabanga, o kad išsaugotų savo įtaką, valdžią ir patogų gyvenimą, nevengdavo ir neteisingai pasmerkti: būtent minėtas jų Sinedriumas pasmerkė Jėzų mirčiai, nes bijojo, kad romėnai gali jį palaikyti maištininku ir apriboti jų savarankiškumą, valdžią bei uždaryti šventyklą, iš kurios jie gyveno ir lobo. Evangelijos ištraukos pradžioje paminėta, kad jie netikėjo mirusiųjų prisikėlimu. Žinoma, jie tai rėmė tam tikru požiūriu į Šv. Raštą, ir Jėzus įrodo tą požiūrį esant klaidingą. Bet ne tą noriu pabrėžti – manau, kad netikėjimas mirusiųjų prisikėlimu, netikėjimas Dievo suteikiamu gyvenimu anapus mirties darė įtaką jų šiam žemiškam gyvenimui. Juk jeigu anapus nieko nėra, jeigu nėra amžinybės ir prisikėlimo, reiškia visa laimė yra tik šiapus, šioj žemėj. Ir tada apsimoka daryti viską, kad tos laimės, malonumo, patogumo kuo daugiau patirtum. Tada jokios priemonės pasitenkinimui pasiekti nėra blogos – nei bendradarbiavimas su užkariautojais, nei nekaltų žmonių pasmerkimai, nei godumas ar veidmainystė. Ir tada jau tikrai neisi gelbėti vargšų ir negaiši laiko jiems padėdamas – greičiau juos kaip tik stengsiesi iš savo kelio pašalinti, kad tau netrukdytų mėgautis šios žemės malonumais.

Antra, kaip sakiau, neturėdami prieš akis Jėzaus, savo gerais darbais ir nusiviltume. Juk vėlgi – jei jau viskas baigiasi šios žemės gyvenimu, tai kas yra vargšai? Tai tie, kuriems gyvenimas nepasisekė – gal dėl visuomenės ar kitų, o gal ir dėl jų pačių kaltės. Ir deja kai kurių iš jų gyvenimas jau kitoks ir netaps. Tad kas tuomet yra pagalba jiems, tas duonos kąsnis, kuriuo išgelbime juos nuo bado? Ar tik ne bereikalingas jų skausmingos būties pratęsimas, jų kančios prailginimas? Tokiu atveju gal kaip tik reikėtų jų nemaitinti ir jiems nepadėti, kad greičiau numirtų ir baigtų savo kentėjimus?

Taip, iš tiesų tokios mintys anksčiau ar vėliau gali kilti, jeigu neturime prieš akis Jėzaus. Tačiau jeigu atsigręžiame į jį, jis įprasmina šitą gyvenimą, suteikdamas jam amžinybės gelmę ir perspektyvą. Tada kiekvieno žmogaus gyvenimas – net ir žmogišku požiūriu nenusisekęs ir gal niekada nenusiseksiantis – yra vertas meilės, nes tas žmogus yra Dievo norėtas ir pakviestas į amžinybę. Tada ir mūsų gyvenimas – gal žmogišku požiūriu labiau nusisekęs – reikalauja daug daugiau, negu tik savanaudiško mėgavimosi. Tada prasminga atsigręžti į kitą ir jam padėti, nes tai atveria priimti tikrosios meilės, laimės ir gyvenimo apstybės dovaną – dovaną, kurios šis pasaulis niekada pasiūlyti negalės.