Dienoraštis

Pasisekė

Parapijos pastoracinis Carito animatorius. Kas tai? Parapijos bendruomenės narys, jautrinantis bei telkiantis bendruomenę pagalbai stokojantiems bei kenčiantiems. Kodėl? Gailestingoji meilė yra neatsiejama nuo Bažnyčios prigimties, būtina jos pačios esmės išraiška (Popiežius Benediktas XVI. Deus caritas est, 25).

Šiais metais Vilniaus arkivyskupijos Caritas organizuoja mokymus septintajai pastoracinių Carito animatorių grupei. Kviečiame paskaityti mokymų dalyvės Audros įspūdžius.

Pasisekė

Kam? Ogi pastoracinių Carito animatorių mokymų dalyviams – Algimantui, Deimantei, dviem Eglėms, Gretai, Marijai, Magdalenai, Miglei ir dar trylikai žmonių iš Vilniaus arkivyskupijos parapijų ir bendruomenių.

Vasario 25 ir 26 dienomis Rūdiškėse, šviesioje, šiuolaikiškoje „Sodžiaus meistrų“ amatų mokykloje Dalia ir Linas, padedami Ievos, s. Jolitos ir viso šito būrio maitintojos Vitalijos, surengė išvažiuojamąjį seminarą. Tai jau antrasis užsiėmimas (pirmasis vyko vasario 4 d.), todėl drąsiai galima sakyti, kad mokymai labai veiksmingi.

Šiuolaikiška ne tik vieta, kur vyko mokymai, bet ir jų metodai: teorija buvo iškart taikoma praktiškai, mokomasi per žaidimus, per situacijų simuliaciją, per patirtį. Iš pradžių kiek trikdomi, drąsos stokojantys dalyviai atgijo, pradrįso, įsitraukė į veiksmą.

Kursų vadovai nuosekliai vedė dalyvius nuo paprastesnių užduočių į tokias, kurios reikalauja didesnio išmanymo, kūrybiškumo, gilesnės empatijos. Pradėjome nuo, regis, vaikiško uždavinio: kaip organizuoti grupės veiklą, kad per rankas perduodamas kamuoliukas kuo greičiau pasiektų tikslą, o nariai kuo geriau įsidėmėtų vienas kito vardus. Kiek sujudimo, kiek džiaugsmo, kai, komandai veikiant sutartinai, tai pavyko! Kita užduotis – sudėtingesnė, grupei reikia ir lyderio, ir kiekvieno nario patirties – užtrunkam, bet galiausiai švenčiam pergalę. Trečioji – užrištomis akimis, dezorientuotiems, nekomunikuojant – grupės nariams, visiems kartu, pasiekti gana tolimą tašką. Jau stringam… Tačiau iš tokių žaidimų išsinešam bendrystės jausmą ir svarbias pamokas: svarbu pasitikėti lyderiu, skaityti gamtos ir mūsų kūno perduodamus ženklus, o visų pirma – gerai pasirengti būsimai užduočiai.

Toliau – vėl teorija ir vėl tikriname praktiškai: kaip suderinti atskirų grupelių veiksmus, kaip nusiteikti ir pasirengti viešai kalbėti, kaip moderuoti susirinkimą, kaip kalbėti su kitu, kitokiu… Komentarai, pastabos, aptarimas – galiausiai išvados, brangi, vertinga patirtis. Ir norisi tai nešti į savas bendruomenes, kad jos atgytų, kad visi būtų įtraukti į tokį svarbų, mums, kaip Bažnyčios bendruomenei, gerųjų darbų sūkurį, kad meilė skleistųsi per veiklą, per visų įsitraukimą, kad net ir snaudžiantys talentai būtų pažadinti.

Į šį, antrąjį, susitikimą atsinešėme ir iš pirmojo gautas pamokas, o per jį aiškinomės, kas mes kiekvienas esame bendruomenėje, kokia toji bendruomenė, kuo ji ypatinga ir ko stokoja. Atsinešėme ne tik pamokas, o ir solidų kun. Žydrūno teorinį pagrindą: kokie tie karitatyvinės tarnystės tikslai ir principai ir ką bendruomenėje gali nuveikti Carito pastoracinis animatorius.

Visko daug, viskas, kaip pasakė mokymų dalyvė Rūta, sukėlė vidinę turbulenciją, bet nekantriai lauksime naujų susitikimų!

Nuo 2012 m. organizuojami parapijų pastoracinių Carito animatorių mokymai su Dievo Palaiminimu neša vaisių Vilniaus arkivyskupijos parapijose. Atsiranda vis daugiau rūpesčio ir pagalbos žmogui, gimsta naujos karitatyvinės tarnystės, auga mūsų bendradarbių būrys.