Ukrainietė Alina su šeima ramiai gyveno Ruskos Lozovos kaime, įsikūrusiame miškų, slėnių, upelių ir laukų apsuptyje. Tačiau vieną dieną šeimyna staiga suprato ramybės ir saugumo trapumą. Į jaunos, spindinčios moters gyvenimą pasibeldė – karas.
Alinos asmeninio archyvo nuotr.
Pabėgimas
Vasario 24 dieną, 4:30 ryto Alinos gyvenamasis rajonas, Charkovo priemiestyje, esančiame 20 km nuo sienos su Rusija, buvo pažadintas sprogimo. „Vieną rytą į kambarį įbėgo anyta. Ji pradėjo šaukti, kad prasidėjo karas. Mes su vyru ja netikėjome, manėme, kad ji susapnavo košmarą, tačiau netrukus per televiziją paskelbė karo pradžią“, – pasakojo ukrainietė. Alina suprato, kad tai nebuvo anytos sapnas ar atsitiktinis sprogimas, tai tikras, ginkluotas karas.
Ruskos Lozovos – gyvenvietė strategiškai patogi vieta rusams atakuoti Charkovo miestą. Ukrainiečių kariai susprogdino tiltą, esantį vos 600 m. nuo Alinos namų, kad priešai negalėtų patekti į miestą. Jos namus sudrebino sprogimo banga. Šeima privalėjo slėptis rūsyje. Kitą dieną gyvenvietė nebeturėjo šviesos, elektros, todėl šeimą gelbėjo benzininis generatorius. Bombardavimai nesiliovė. Alina nenorėjo patikėti ištikusia realybe, tačiau greitai turėjo susitaikyti, jog ši tikrovė greitai nesibaigs: „Tikėjausi, kad šis košmaras truks 3 dienas ir baigsis, kad pabusime iš sapno tačiau sapnas nesibaigė. Situacija tik blogėjo. Ėmė trūkti maisto, benzino, parduotuvės buvo tuščios, patekti į miestą buvo neįmanoma, mobilusis ryšys buvo tragiškas“.
Alinos asmeninio archyvo nuotr.
Laiko klausimas, kiek dienų šeima ištvertų nesitraukdama, todėl šeimyna buvo priversta bėgti. Alina girdėjo, apie sudėtingus vietinių žmonių bandymus bėgti į Charkovą, kuriame patekdavo į „šaudyklą“. Rusai nesiliovė atakavę miesto būtent iš Ruskos Lozovos gyvenvietės. Ukrainietės šeima nusprendė bandyti trauktis per Rusijos pusę. Šeima ant automobilių didelėmis raidėmis užrašė žodį „VAIKAI“, tikėdamiesi, kad rusų kariai jų neapšaudys.
Nauja pradžia
Ašarų pakalnės, giminaičių pasitikimas Rusijoje, kelionė į Lietuvą, o tuomet galutinė – Vilniaus arkivyskupijos Carito stotelė. Čia, tuo metu pagalbos Ukrainos žmonėms centre, Blindžių g. (šiuo metu Konstitucijos pr. 3, požeminėje perėjoje), budėjo Carito savanoriai, besirūpinantys pabėgėliais iš Ukrainos. Alina iki šiol atsimena, kai prie jos priėjo moteris ir ją stipriai apsikabino. Tai buvo „Šeimų draugystės“ koordinatorė Gintarija Sedrisovienė. Ji pasiūlė Alinai dalyvauti šioje Vilniaus arkivyskupijos Carito programoje, kurioje gimsta ryšiai tarp šeimų iš Lietuvos ir Ukrainos. Moteris mielai prisijungė, o netrukus į Lietuvą atsivežė ir likusią šeimos dalį, kuriai palikti savo namus Ukrainoje liepė kariškiai.
Karo siaubas, subombarduoti namai, bėgimas į naują šalį – nebuvo nelaimių kelio pabaiga. Keliaujant į Lietuvą, Alina sužinojo apie sunkią senelio ligą. Jis ištvėrė varginančias 15 valandų pasienyje, Lietuvoje buvo perduotas medikams, tačiau po kurio laiko mirė. Senolis svajojo pasilikti savo žemėje, todėl palaikus reikėjo kremuoti, kad, karui pasibaigus, šeima galėtų senelį grąžinti ten, kur jo namai. Šiame kelyje šeimai padėjo Carito komanda ir „Laidojimo paslaugų centras“, kompensavęs kremavimo išlaidas.
Alinos asmeninio archyvo nuotr.
Gausi, 11 asmenų, šeima buvo apgyvendinta viešbutyje „Urbihop“, kurio savininkui šeimyna dėkinga iki šiol. Taip pat globoti Aliną ir jos brangiausius žmones apsiėmė Regina iš Vilniaus Arkikatedros bendruomenės. Ji rūpinasi visa reikiama pagalba šeimai, neleidžia jiems pasijausti vieniems ar nereikalingiems. Alina aktyviai įsitraukė į parapijų „Šeimų draugystės“ programą, joje dalyvauja ne tik su savo sūnumi, tačiau į ją įtraukia ir kitus ukrainiečių vaikus, kurie gyvena šalia.
Gintarija pasakojo apie moters sunkumus, sveikatos trikdžius. Alina dalinasi patirtu kraupiu karo košmaru, bet nutyli apie asmeninius vargus, ji narsiai kabinasi į gyvenimą dalyvaudama „Šeimų draugystėje“ ir labai dėkoja Lietuvai, kuri tapo antraisiais namais. Moteris be galo džiaugiasi, kad jos sūnus lanko mokyklą, kurioje dirba ukrainiečiai mokytojai.
„Šeimų draugystės“ koordinatorė atskleidė stipriąją šios programos pusę – tai nėra tik humanitarinė pagalba, maisto kortelės, parama vaistais ar pan. Tai kur kas daugiau. Šioje bendrystėje užsimezga ryšiai, kurie leidžia žmonėms, būnant toli nuo namų, pajausti šilumą, bendruomeniškumą, atgauti pasitikėjimą žmogumi. Bendravimas, pripažinimas bendruomenės nariu yra būtent tai, kas leidžia žmogui jaustis pilnaverčiu asmeniu, skatina jį nepasiduoti ir neprarasti vilties.
Alinos istorija yra tik viena iš daugelio, kurią patyrė tūkstančiai žmonių, kenčiančių nuo karų. Galime jausti nusivylimą ar bejėgiškumą, stebėdami įvykius, tačiau svarbu nepasiduoti emocijoms, o tiesti realią pagalbos ranką tiems, kuriems jos reikia. Alinos šeima buvo nublokšta iš savo žemės, tačiau būtent žmonių pagalba neleidžia nublokšti Alinos stiprybės ir vilties.
Donata Špokaitė