Brangūs karitiečiai,
įžengiame į gavėnią – pasirengimo Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo šventei laiką. Gavėnią Bažnyčia pradeda Pelenų diena, kada pasibarstome galvas pelenais. Tie pelenai pirmiausia yra ženklas, iš ko esame sukurti – anot Šv. Rašto, Dievas žmogų sukūrė iš žemės dulkių ir įkvėpė jam gyvybę. Taip ši tikėjimo knyga mums primena, kad esam šio pasaulio dalis, priklausom nuo jo dėsnių, patiriame savyje tiek pasaulio didybę, tiek jo trapumą.
Pelenai primena ir tai, kuo kartais žmogus paverčia savo ir kitų gyvenimus. Pasaulyje, o šiuo metu ypač Ukrainoje, matome karų nuniokotą žemęs, pelenais paverstus žmonių namus ir jų viltis. Kartais ir savo asmeniniame gyvenime žmogus renkasi nuodėmę ir blogį, kas jam galų gale neša mirtį ir sunykimą – po pirmųjų tėvų nuodėmės žmogui buvo ištarta „sugrįši žemėn, iš kurios buvai paimtas, nes dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (plg. Pr 2, 19).
Tačiau gavėnia skelbia ir viltingą žinią: nors esame dulkės, bet Dievui brangios dulkės, kurioms jis vėl nori įkvėpti gyvybės. Pats Dievo Sūnus panoro mūsų iš žemės dulkių sukurtą kūną prisiimti, ir nešdamas kryžių parkrito į dulkes, kad savo krauju jas suvilgytų ir suteiktų mums naują gyvybę. Gavėnia yra skirta šiai jau aukai apmąstyti. Nuoširdžiai kviečiu visus į gavėnios rekolekcijas, o taip pat į karitiečiams skirtą Kryžiaus kelią, kurį eisime Vilniaus Kalvarijose Didįjį Penktadienį, balandžio 7 d., 10.00 val. Kartu per gavėnią Bažnyčia kviečia pasninkauti – ir tai ne valios pratybos ar pasaulio panieka, bet priminimas, jog nesame tik iš šio pasaulio, ir negalime rinktis vien to, kas virsta dulkėmis. Viešpats kviečia mus ir į amžinybę, kurią dovanoja savo prisikėlimu.
Palaimintos ir gilios gavėnios!
Mons. Žydrūnas Vabuolas
Vilniaus arkivyskupijos Carito kapelionas