Dienoraštis

Susipažinkime su ALEKSANDRU ir SERGEJUMI, jiems vos daugiau nei 20 metų. Vilniaus arkivyskupijos Carito Alternatyvaus mokymosi centrą jaunimui jie atrado prieš 5–7 metus. Į centrą atkeliauja jaunuoliai, kurie, kaip sako centro vadovas, yra „iškritę“ iš švietimo sistemos, o darbinių įgūdžių dar neturi. Jaunuoliai čia mokosi kurti savarankišką gyvenimą, o tai nėra paprasta. Kelionė vienam tikrai atrodo neįveikiama, tad vaikinai dalijasi broliško gyvenimo kartu iššūkiais ir laimėjimais.

Sergėjus ir Aleksandras

Kaip jūs tapote kambariokais?

Aleksandras: Pas mane pakankamai dažnai Serioža (Sergejus – red. past.) ateidavo į svečius, į kambarį, prieš tai jis gyveno su kitu kambarioku. Mes žaisdavom stalo žaidimus, muzikos paklausydavom, lengvai bendraujame. Vieną dieną Serioža pasisiūlė tapti kambariokais, aš ilgai sakiau „ne“, vienam man ramiau. Bet vienatvė man kartu ir trukdo: tada esu linkęs užsidaryti, įsisupti savo sunkumuose, skausmuose, praeity, – tai mano blogoji pusė. Supratau, kad svarbu, jog šalia būtų žmogus, taip ir tapome kambariokais.

Ką jums reiškia įsileisti į savo gyvenimą kitą žmogų?

Aleksandras: Aš linkęs būti atviresnis, pasakyti, jeigu prastai jaučiuosi. Bet būna ir tokių dienų, kai tikrai nesinori kalbėti; jautiesi sudirgęs, pavargęs, nepatenkintas savimi, tada man svarbu atvirai pasakyti, kad turiu pabūti vienas. Kalbant apie Seriožą, jis gerai viską supranta, o būna tokių žmonių, kurie įkyriai lenda ir nemaloniai siutina. Aš prašau vieno, manęs negirdi, o iš kambarioko jaučiu laisvę ir supratimą. Mums dalijantis kambariu, pradžioje dar ne iš karto galėjau atsiverti, maniau: „Šito dar nesakysiu, to irgi nesakysiu.“ Tik po kurio laiko pajutau, kad tai, ką slėpdavau, galiu pamažu parodyti, vadinasi, galiu pasitikėti žmogumi.

Sergejus: Su Aleksandru esame pažįstami daug ilgiau, nei kartu gyvenam. Ilgainiui bendraujant norėjosi kažkaip su juo būti ir nenutraukti to ryšio. Aš Aleksandru labai pasitikiu, norisi visko sau nepasilikti, norisi ir jam duoti, išdalyti, išsikrauti. Kai gulėjau ligoninėje, jis mane aplankė. Tada labai džiaugiausi, kad ne tik žinutėmis galim palaikyti kontaktą.

Gyventi netrukdant vienas kitam lengva ir malonu. O ką darote, kai susiduriate su nesutarimais?

Sergejus: Aš kaip degtukas. Noriu iškart visko dabar, šią minutę, ir jei to negaliu turėti, įsiplieskia nepasitenkinimas, pyktis. Bet toks jausmas neilgai būna, dvi–trys dienos ir užgęstu.

Aleksandras: dvi–trys dienos – tiek dar ištverti reikia (juokiasi – E. K. past.). Sergejus teisingai apie save pasakė. Tą kibirkštį jis gali įsimesti pats sau, ir jei dar tame įkarštyje pabandau pasakyti savo nuomonę, gali tuoj pat mane „nušluoti“. Žinoma, dar pagalvoju, gal aš kažką ne taip padariau. Man labai svarbu suprasti, kad ne ant manęs pyksta. Ir tai dažnai kyla ne iš smalsumo, bet iš tikro susirūpinimo kitu. Kartu jį ir suprantu, nes aš irgi dažnai noriu viską pasiekti ir gauti „čia ir dabar“. Tačiau per ilgą laiką supratau, kad norai taip nesipildo. Būdamas „čia ir dabar“, suprantu, jog dar turiu išlįsti iš skolų, įvertinu, kad tam reikės nemažai laiko, daug darbo, bet per tai atsiranda nuoseklumas, pamažu su tuo susigyvenu ir nurimstu.

O kas jums teikia stiprybės toliau gyventi ir kabintis į gyvenimą?

Aleksandras: Labiausiai motyvuoja matyti vienam kito pavyzdį. Būna sunku, prastai jaučiuosi, atrodo, temperatūros nėra, nieko neskauda, bet neturiu jėgų kibti į darbą. Tačiau kai matau, ką Serioža daro, – gal jis netiesiogiai man tą sako, – pats, keldamasis ir eidamas į darbą, „prikelia“ mane. Juk aš ne prastesnis, atsikeliu ir „varau“, gyvenu ir darau.

Sergejus: Man lygiai taip pat, patiriant sąžinės graužatį dėl savo silpnumo, norisi greitai pasiduoti pagundoms. Anksčiau darbus keisdavau kas dvi savaites, atrasdavau sau daug pasiteisinimų, kad galėčiau nebedirbti. Geriau būtų bėgti į vakarėlius, būti su draugais, išgerti, bet Aleksandras „atstato“ mane, pasikalbame. Netgi norėčiau, kad jis man būtų labiau kaip vyresnis brolis, kuris esant reikalui įvestų mane į reikiamą taką.

Vaikinai pokalbio pabaigoje palinkėjo vienas kitam ne lengvo gyvenimo, gero darbo ar mažiau problemų, bet nepasiduoti dirbant, mokant skolas, kuriant savo gyvenimą. Asmeninėse kovose toks palaikymas stiprina ir įkvepia stengtis dėl ateities.