Lietuvė, savanoriaujanti Nepale: „Misija yra gyvenimo mokykla“

Šiuo metu Nepalo sostinėje Katmandu savanoriaujanti misionierė Monika Beniulytė sako, kad misija yra gyvenimo mokykla, kurioje savanoris ne tik suteikia pagalbą, bet ir pats gauna neįkainojamos patirties.

Monika, nuo ko prasidėjo savanorystės kelias?

Pirmoji sėkla, sakyčiau, nukrito dar būnant paaugle, tada labai norėjau keliauti po pasaulį. Tuo metu buvo atsiradę įvairių savanorystės projektų ir taip išvažiavau į vieną Airijos salą, kur savanoriavau su maža nevyriausybine organizacija, dirbančia aplinkosaugos srityje. Su savanorių grupele mes dvi savaites kovojome su invazine augalų rūšimi: kapojome, pjovėme tą augalą, visur, kur buvo paplitęs. Tai buvo toks darbo komandoje supratimas, susipažinimas su kita šalimi ir žmonėmis. Na ir taip pirmas savanorystės grūdelis įkrito. Po to savanorystė tapo mano tikėjimo dalimi. Aš ilgametė Katedros parapijos lankytoja. Mes ten turėjom šaunią bendruomenę ir vis kas nors iš tos bendruomenės pasakydavo: na, ką nors padarom, pasavanoriaujam. Ir mano viena draugė, su kuria mes seniai pažįstamos ir tikėjimo kelionėj, mane paragino eiti savanoriauti į Betaniją (VA Carito socialinės pagalbos ir integracijos centras – aut. pastaba). Tuo metu, prieš kokius 6 – 7 metus, nežinojau, kas ta Betanija. Mano ta patirtis buvo tokia egoistiška, nes ilgą laiką turėjau baimių, susijusių su priklausomais asmenimis, benamiais. Gatvėje pamačiusi nedrįsdavau prieiti, kartais net apeidavau lanku, nes man jie atrodė agresyvūs, baisūs. Bet tada mus kvietė su laisva programa, nesakė ką mes turime daryti, kvietė ateiti, būti su tais žmonėmis, buvo skatinamas bendravimas.

Kas buvo paskatinimas tapti savanore?

Ėjau vedama tos didėlės baimės, norėjau per savanorystę patirti bendravimą, juos suprasti ir nugalėti baimę pakalbinti kitokį žmogų. Man tai buvo būdas peržengti save. Tuo metu buvo dėkingas laikotarpis, pora savaičių iki šv. Kalėdų, visi grupelėse darė kalėdinius vainikus, rašė atvirukus. Ir mus ten įstūmė – eikit ir bendraukit (juokiasi). Išoriškai nusižiūrėjau stalą, kur daugiau moteriškių, ir prie jų prisėdusi klausiau, kuo vardu. Viena sako: „Aš Liuda“, kita: „Aš Marija“. Jos įtraukė mane į tą veiklą, pradėjom kalbėtis. Ir jau patį pirmą vakarą man pavyko išklausyti tų lankytojų gyvenimo istorijas ir tos istorijos nuėmė man visą tą baimę. Padėjo man žiūrėti į tuos žmones ne kaip į kažkokius objektus su etikete, bet grąžino man jų žmogišką pavidalą. Nuo vaikystės girdėdavom sąvoką bomžas, o tada man tie žmonės tapo ne tais bomžais, bet Marija, Liuda, jie įgavo veidus. Ir atsimenu, kaip mane sukrėtė tas pirmas vakaras ir tos istorijos. Būti nėra lengva. Vienas iš pačių sunkiausių dalykų yra išsėdėti šalia: kartais prie nesipraususio, prie pikto, liūdinčio ar verkiančio tiesiog išbūti šalia ir priimti jį tokį, koks jis yra. Tada atpažįsti ir savo ribas, ko tu negali priimti, ką tau norisi keisti. Bet reikia suprasti, kad tavo, kaip savanorio, vertė yra patikėti jo paties galiomis.

Kada ir kaip supratai, kad nori daugiau – būti misioniere?

Čia atgimė gal tas senas noras keliauti. Man vis norėjosi keliauti, pažinti. Kai grįžau dirbti į VA Caritą po pertraukos (darbo valstybės tarnyboj, įvairiuose kituose darbuose), atgimė noras, kad reikia grįžti prie humanitarinės idėjos, kurią turėjau mokykloje, universitete. Per 3 metus dirbant VA Carite, sutikau žmonių iš užsienio ir tie susitikimai man pakurstė ugnį, kad reikia kažkur važiuoti. Pirmiausia pradėjau ieškoti VA Carite, bet tuo metu pasiūlymų neturėjo. Tuomet pamačiau Europos Komisijos EU Aid Volunteers tinklalapį, skirtą profesionalams, ir pradėjau ieškoti ten. Vėlgi iš tokių šiek tiek egoistiškų paskatų ieškojau ir radau projektą Nepale ir pagalvojau, kad reikia bandyti, nes jau prieš tai buvau suplanavusi asmenines atostogas Nepale su draugų kompanija. Ir prieš pat išvažiuojant atostogų, lengva ranka užpildžiau tą paraišką ir išsiunčiau. O Nepale viskas kitaip nei Europoj, neregėti dalykai, begaliniai kontrastai tarp turtingų ir skurdžių žmonių. Kalnuose atokios vietovės, kur žmonės gyvena, sakyčiau, kaip prieš šimtą metų Lietuvoje. Bet bendraujant pasirodė žmonių šiltumas, nuoširdumas ir užsidegė noras čia grįžti. Ir taip išėjo, kad, parskridusi namo po atostogų, radau pašte laišką, kad po keleto dienų bus darbo pokalbis būtent tam projektui. Sėkmingai jį perėjau, gal dėl to, kad jau buvau mačiusi Nepalą ir neišsigandau skurdžių sąlygų. Ir gana greitai po pokalbio pavasarį jau rugsėjį susikroviau lagaminus, atsisveikinau su šeima ir atsidūriau Nepale.

Ar buvo sunku atsisveikinti su šeima, draugais?

Tikrai buvo sunku, buvo baisu. Džiaugsmas – kai atrinko, bet po to nueini pas tėvus ir sakai, kad išvažiuoji į Nepalą metams. Ir kai matai, kad tėtis be žodžių, tiesiog sėdi, supranti, kad artimiesiems tai yra smūgis. Sunku buvo ir darbą palikti, ir kolegas VA Carite, ten buvo mūsų auksinė grupė žmonių, su kuriais labai daug išmokau. Ir kai jau turi priimti tą sprendimą, žengti per slenkstį – yra baisu.

Ar nekilo abejonių, kai reikėjo vykti?

Buvo naktų, kai nemiegojau, galvojau – kam man to reikia. Bet iš kitos pusės: žinojau, kad jeigu to nepadarysiu, aš save graušiu visą likusį gyvenimą. Bet tai yra auka. Ir šitą reikėtų suprasti visiems būsimiems savanoriams. Tai, kad tu šiandien gali išvažiuoti į kitą šalį, ypač ilgam laikui, tai nėra vien tavo nuopelnas, šlovė ir garbė, tai yra auka, kurią tau aukoja tavo šeima ir draugai. Jie atiduoda tave pasauliui, palaimina ir sutinka tavęs nematyti. Tėvai neša tą auką, žyla kitam pasaulio krašte ir nežino, kaip tau sekasi. Tai yra bendra auka, kurią mes kartais pamirštame. Tada tu nori atpirkti tą auką, kurią aukoja šeima ir šalis, netekdami tavęs tam laikotarpiui.

O kaip Nepale priėmė vietiniai gyventojai? Kokia buvo pradžia atvykus?

Įdomi buvo pradžia. Buvo šokas. Fotografavau kiekvieną kampelį ir siunčiau draugams, rašiau tinklaraštį, bandžiau įsidėmėti kiekvieną detalę. Prisimenu, kaip pirmomis dienomis viskas „sproginėja“. Ir manau, kad panašiai yra nepaliečiams su užsieniečiais, nes daug jų čia atvažiuoja. Bet atvažiuoja, apsisuka ir išvažiuoja. Tie, kurie lieka, nepaliečiams ir yra egzotika ir stebuklas. Kai jie pamato, kad tu grįžti trečią, ketvirtą kartą ir dar pasakai keletą žodžių nepalietiškai, jiems atrodo įspūdinga. Jie gerbia tave, kad atvažiuoji dirbti nevyriausybinėje organizacijoje. Dabar jau nebelieka tų stebinančių dalykų. Prisimenu tokį palyginimą, kai vakare išėjome į miestą pasivaikščioti ir matome – turistai fotografuoja, kaip gatvėje karvė kasosi tarpuragį į stulpą. Jie taip intensyviai fotografuoja, o mes einame ir juokiamės; ir pagavau save, kad manęs ta karvė jau nebestebina. Po tų metų suprantu, kad pripratau: jaučiuosi jaukiai, saugiai ir įprastai.

Ir kokia yra tavo auka, misija Nepale?

Dabar aš jau dalyvauju antrame projekte. Pirmas projektas buvo 9 mėn. vietinėje nepaliečių nevyriausybinėje organizacijoje Katmandu slėnyje. Ji dirba stengdamasi užtikrinti aplinkinių bendruomenių sveikatą, švietimą, ekonominį užimtumą, ypač moterų ir ypač Dalit bendruomenės narių. Tai žemiausia kasta, kuri yra paveldėta. Įstatymiškai Nepale kastų sistema jau keletą metų uždrausta, bet praktikoje ji be galo stipriai įsivyravusi. Bet aš atvykau savanoriauti su pačia organizacija, strateginiais, biuro administraciniais dalykais. Po šio projekto man pasirodė, kad neužteko laiko ką nors realiai pakeisti. Man atrodė, norint tikrai kažką pakeisti reikia šitam krašte būti kokius 10 – 15 metų. Tokios prabangos aš dar neplanuoju (juokiasi), bet bandžiau pasilikti ilgiau ir radau kitą projektą. Šiandien dirbu su Suomijos Raudonuoju Kryžiumi ir kaip jų atstovė dirbu su Nepalo Raudonuoju Kryžiumi. Dirbu su projektų vertinimu, jų stebėsena, bet ieškau būdų, kaip daugiau išvykti į bendruomenes, lankytis pas žmones.

Kokios patirties tau suteikia buvimas misioniere?

Tai yra iššūkis man mokytis kitokio gyvenimo. Nes labai lygini su Europa: ten žmonės aktyvūs, punktualūs, o čia visi vėluoja, nepadaro darbų. Ir tada labai lengva nervintis, kad čia taip nėra. Bet svarbu suprasti ir priimti tai, kad čia kai kuriose srityse žmonės nėra pažengę kaip Europoje ir kad jie turi ko mokytis iš tavęs ir tai yra valio, nes to ir atvažiavai. Tada lengva vaidinti tą „baltojo gelbėtojo“ vaidmenį, nes žmonės žiūri į tave su pagarba, jie galvoja, kad tu esi baltas, tu esi protingas, jie klauso tavęs. Bet tas darbas uždeda atsakomybę, esi atsakingas suprasti, ką tu sugebi, o kur geriau patylėti. Ir paskutiniu metu man neduoda ramybės vieni žodžiai apie bendravimą su likimo nuskriaustais, neprisimenu kieno pasakyti: „Nesvarbu, kiek turiu diplomų, kiek universitetų esu baigęs, bet jų gyvenime aš nesuprantu net abėcėlės.“ Taip, aš esu išsilavinusi, turiu kelis diplomus, bet kai aš atvažiuoju čia, aš nemoku net jų gyvenimo abėcėlės. Aš matau, kaip žmonės kruvinai dirba, stengiasi išlaikyti didžiulę šeimą. Ir kaip su tais visais diplomais paaiškinti tam žmogui, kaip įkurti verslą, jei tu pats nemokėtum užkurti ugnies jų molinėj asloj. Ir čia atsitrenki į įvairiausias ribas, kartais supranti, kad negali nieko tam žmogui padėti. Tiesiog gali būti šalia, paimti už rankos, verkti kartu. Tada tiesiog sėdi kartu parietęs kojas ir žiūri į akis, nes nieko daugiau negali padaryti.

Ką tai suteikia tau, kaip asmenybei?

Tikriausiai kiekvienam savanoriui yra skirtingai, priklauso, ko jis ieško. Bet man per tuos metus Nepale ši savanorystė yra milžiniška kantrybės mokykla, kantrybės šalyje, kur viskas vėluoja. Kartais prie pietų stalo su savanoriais mes pasikalbam, kodėl taip yra. Bet čia ir yra tas kultūros suvokimas, kad šalis yra kitokia, kad labai skirtingas lyčių suvokimas. Ir aš kaip moteris mokausi kai kur už save pakovoti, bet kitur ir nusileisti, nes tokia kultūra. Mokaisi priimti tą skirtingumą. Ir ne visos patirtys yra malonios, kartais labai skaudžiai suvokiu tą savo ribotumą ir bejėgystę, suvokiu savo trūkumus, kur būnu nekantri ar užsispyrusi. Suvoki, kad ir tu esi netobulas. Ta patirtis kitoje šalyje pažadina tave. Žmogus yra nuostabus Dievo kūrinys, bet jis mokosi visą gyvenimą pažinti save, todėl svarbu to mokymosi neatidėti, priimti tiesą apie save, kad ir kokia ji skaudi kartais būna.

Ką patartum norintiems būti misionieriais?

Pirmiausia – nepamiršti ir tų techninių dalykų: galiojantis pasas, viza. Pasiskaitykite Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas apie tą šalį dėl skiepų. Čia tokie banalūs dalykai, bet reikia jų nepamiršti, nes savanoriui svarbu rūpintis ir savimi, savo sveikata ir netapti našta tai bendruomenei.

Dar prieš savanorystę svarbu suprasti, kodėl man to reikia. Savo širdies kampelyje gerai pagalvoti, labai sąžiningai užduoti sau šitą klausimą. Ar aš noriu pasipuikuoti, parodyti draugams nuotraukas, pasifotografuoti su badaujančiais Afrikos vaikučiais ir sakyti: „O, žiūrėkit kaip baisu.“ Ar aš noriu ko nors išmokti, pagalvoti, ką aš galiu duoti. Sunkiausia tiek organizacijai, tiek pačiam savanoriui, kai žmogus pervertina savo jėgas, savo galimybes ir atvažiuoja savanoriauti srityje, kurios jis neišmano. Žmogus turi būti sąžiningas, kad nuo pirmos dienos teiktų naudą, o ne chaosą.

Ar yra dalykų, kuriuos reikėtų gerai apmąstyti savanoriams prieš išvykimą?

Manau, kad svarbiausia, dar prieš išvažiuojant, pagalvoti apie paramą, sugalvoti, kas tave kaip žmogų motyvuoja gyvenime. Žmogui reikia pasiruošti: šeima bus už tūkstančių kilometrų ir kas tada palaikys gyvenime, kur aš rasiu stiprybę. Ir aš pati savo kailiu patyriau, kokią didelę dalį užėmė mano bendruomenė. Tik atvažiavusi į Nepalą, kuriame krikščionybės beveik nerasta, čia yra 1 proc. krikščionių, suvokiau, kad krikščionybės nebuvimas yra alkis. Tai duoda didelę atskirtį nuo bendruomenės. Lietuvoje esame išlepinti prieigos prie bažnyčios, o čia viso to nėra, bandai čia kažką susikurti. Ir tik po 9 mėn., pakeitusi gyvenamą vietą, aš vėl galiu eiti į Mišias ir vėl turiu savo mažulytę bendruomenę. Ir nesvarbu, ar tu esi tikintis žmogus, ar tu važinėji dviračiu ar skaitai popierines knygas – turi įvertinti, ar galėsi tai daryti nuvykęs į kitą šalį. Reikia pasiruošti tam, kaip elgsiesi, jei bus ne taip, kaip įsivaizdavai.

Na ir pabaigoje, gal yra kokia žinutė, kurią nori perduoti skaitysiantiems straipsnį?

Visiems tiems abejojantiems ar bijantiems noriu perduoti vieną žodį – drąsos. Čia ir popiežius sakė, ir Jėzus prieš popiežių dar daug kartų sakė: DRĄSOS, nebijokite. Nėra prasmės lyginti savo kelio su kitais ar bandyti iš anksto viską nuspėti. Jeigu yra noras ir pašaukimas širdyje – eiti ir daryti. Nes kiekvienas tas lašelis prisideda. Man atrodo, Motinos Teresės yra tokia graži citata: „Kartais mums atrodo, kad tai, ką darome, tik lašas jūroje. Bet vandenynas būtų mažesnis, jei jam trūktų to lašo.“ Tai drąsos, nešti savo lašelį padedant Dievui.

Moniką kalbino ir interviu užrašė Eglė Tamošaitytė – Bastienė, Vilniaus arkivyskupijos Carito savanorė.

Nuotraukos iš asmeninio Monikos Beniulytės nuotraukų archyvo.