Šiandien vien tik Vilniuje veikia kelios dešimtys dienos centrų, laukiančių vaikų ir paauglių po mokyklos. Prieš 25-erius metus tokių vietų trūko tiek sostinėje, tiek visoje Lietuvoje. Trūko ir tų, kurie imtųsi spręsti opią sostinės problemą – padėtų gatvėse elgetaujantiems vaikams. Tuo laiku dienos centrai tik kūrėsi.
Šiemet 25-erius metus mini ir „Vilties angelas“ – vienas iš pirmųjų dienos centrų Lietuvoje. Apie dienos centro pradžią, tęstinumą ir visus tuos metus vienijusią misiją kalbamės su s. Dalia, pradėjusia organizuoti vaikų vasaros stovyklas, po kurio laiko išaugusias į dienos centrą.
Kokia buvo pradžia? Kada ir kaip gimė „Vilties angelo“ idėja?
Esu įsitikinusi, kad „Vilties angelas“ – Dievo svajonė. Šis projektas gimė Dievo širdyje per konkrečių žmonių širdis.
Mano atveju, galbūt noras padėti kitiems gimė dar tada, kai su stiklainiu karštos mamos virtos sriubos skubėjau pas gretimoje gatvėje gyvenančią sergančią senutę Alytuje, galbūt tada, kai su dideliu žingeidumu dalyvavau Ateitininkų federacijos veiklose, gal tuomet, kai peržengiau Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos slenkstį.
Konkrečią išraišką padėti tas siekis įgavo tuomet, kai atvykau į Vilnių tęsti savo vienuolinę tarnystę ir pradėjau dirbti tikybos mokytoja bei savanoriauti Vilniaus arkivyskupijos Carite. Čia sutikau daug į sunkias situacijas patekusių jaunų širdžių, kurioms reikėjo pagalbos.
Kas įkvėpė jėgų padedant didžiulius sunkumus patiriantiems vaikams ir paaugliams?
Prieš 25-erius metus drauge su vienuolijos seserimis ir savanoriais surengėme dienos stovyklą vaikams. Registruojant vaikus į stovyklą, širdyje skambėjo Ateitininkų federacijos pirmininko kun. dr. A. P. Žygo žodžiai: „Ateikite visi, kas tik norite. Ateikite tikintys ir netikintys, atradę ir ieškantys. Ateikite nusivylę ir pilni skausmo. Ateikite niekada skausmo nematę… Ateikite tam, kad jums labai reikia šios bendruomenės, ir būkite čia, kai kitiems jūsų reikės.“
Šie žodžiai buvo skirti ateitininkams, tačiau man jie atspindėjo visą to laikmečio dvasią ir įkvėpė norą, kad kuo daugiau jaunuolių, išgyvenančių tėvų skyrybas, paliestų alkoholizmo, elgetavimo ir kitų problemų, susigrąžintų viltį.
Kaip atrodė pirmoji stovykla: kas joje dalyvavo, kokiomis veiklomis užsiėmėte?
Stovykloje dalyvavo vaikai, nukreipti Vilniaus miesto parapijų karitiečių, taip pat keli mano moksleiviai.
Pagrindinis stovyklos tikslas buvo ugdyti vaikų kūrybiškumą, suteikti naujos įvairiapusiškos informacijos, organizuoti apsilankymus istorinėse vietose, ugdyti tikėjimą.
Labai svarbus buvo ir muzikinis ugdymas. Čia mums talkino profesionali muzikė Birutė Seniut. Literatūros mokė ir savo kūrybą skaitė poetė, eseistė Marytė Kontrimaitė, piešimo būreliui vadovavo jos dukra Justina. Stovyklos užimtumas buvo sudarytas būrelių principu. Taip pat kartais išvykdavome už Vilniaus – lankėmės Trakuose, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje ir kitur.
Papasakokite apie stovyklos tęstinumą, kaip dienos stovyklų veikla plėtėsi ir išaugo į dienos centrą?
Stovyklos tęstinumas gimė iš vaikų poreikio. Jie norėjo būti kartu – kartu kurti, žaisti, melstis, sportuoti… Dienos centre vaikai rasdavo tai, ko nepatyrė kitur – tikrą santykį, draugystę.
Netrukus pradėjome ieškoti tinkamų patalpų Carite, tačiau į dabartines patalpas persikėlėme tik 1999 m. Netrukus buvo suremontuota Carito palėpė, kurią pašventino kardinolas J.A. Bačkis.
Dienos centras neįsivaizduojamas be darbuotojų ir savanorių – s. Jolitos, kuri stovėjo prie šios programos ištakų ir daugybę metų vadovavo dienos centrui, ilgamečio savanorio ir darbuotojo Dariaus, šiandien dienos centrui vadovaujančios Linos ir daugybės kitų.
Steigiantis dienos centrui, vaikų atėjimo keliai į jį tapo vis įvairesni. Veikė įvairūs būreliai, kartu šventėme mokslo metų pradžią ir pabaigą, minėjome adventą, Atvelykį. Veikla vis intensyvėjo.
Kodėl pasirinktas „Vilties angelo“ pavadinimas?
„Vilties angelas“ – tai, kas tikra, šviesu ir, drįsčiau sakyti, dieviška. Tai, kas neša viltį ir pasitikėjimą.
Kaip pasikeitė dienos centras per 25-erius metus?
Didžiausia dovana ir stebuklas buvo ir yra žmonės, kurie savo laiką, gebėjimus, materialius išteklius skiria „Vilties angelui“. Man labai gražu, kad čia nuostabiai dera profesionali pagalba ir savanoriška veikla, kad kiekvienas čia užsukantis priimamas su meile ir geranoriškumu.
Man pačiai labai brangi ir maldos grandinė, kuria sujungiame dienos centrą įsipareigodami kartą per savaitę kalbėti „Gailestingumo vainikėlį“ už tuos, kurie buvo, yra ir ateis.
Ko palinkėtumėte dabartiniams dienos centro lankytojams, darbuotojams, savanoriams?
Lankytojams – noro kurti, būti drauge ir visuomet turėti širdyje vilties, kad sunkiausi gyvenimo momentai praeina.
Darbuotojams – būti bendruomene, komanda, į kurią visada norisi sugrįžti.
Savanoriams – suvokimo, kad kiekvienas dienos centro lankytojas yra tarsi molis puodžiaus rankose. Prisilietus su meile ir rūpesčiu gali gimti neįtikėtino grožio indas, kuriame plevena Šventoji Dvasia.
Straipsnį parengė: Raimonda Kriaučiūnaitė.
Nuotraukos iš Vilniaus arkivyskupijos Carito vaikų dienos centro „Vilties angelas“ archyvo.
Straipsnio nuoroda: http://www.viltiesangelas.lt/2019/10/04/vilties-angelui-25-eri/
Vilniaus arkivyskupijos Carite rūpinamės vaikais, paaugliais ir jaunimu, kurie gyvena sunkumus patiriančiose šeimose ar buvo patekę į sudėtingas situacijas. Siekiame, kad kiekvienas vaikas, paauglys ar jaunuolis augtų tvirtesnis, labiau pasitikėtų savimi ir galėtų rasti savo vietą visuomenėje. Teikiame dvasinę, socialinę, psichologinę ir materialinę pagalbą šeimoms, o esančias krizinėse situacijose apgyvendiname savo namuose.
2018 metais Vilniaus arkivyskupijos Carito pagalbos sulaukė 292 vaikai ir jaunuoliai bei 118 šeimų.
Vaikams, jaunimui, šeimoms