Gegužės 24 d. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje įvyko Vilniaus arkivyskupijos Carito Nuteistųjų konsultavimo centro knygos „Mes, nuteistieji“ pristatymas. Knygoje pristatomos septynių nuteistųjų gyvenimo istorijos nuo jų vaikystės iki išėjimo iš įkalinimo įstaigos.
Nuteistasis irgi žmogus
„Mes, nuteistieji“ knygos pristatymo renginį pradėjo Kalėjimų departamento kapelionas kun. Viktor Kudriašov, kuris kvietė turėti jautrią širdį ir dėkoti Dievui, kad neatsidūrėme knygos herojų vietoje.
Kapelionas tikisi, kad ši knyga gali būti geras įrankis prakalbinti visuomenę, atkreipti jos dėmesį į nuteistuosius: „Kai skaičiau kelis liudijimus, man suskaudo. Kai neskauda, tada manęs neliečia, gyvenu savo tarnystėje, darbuose, rūpesčiuose. Turi suskaudėti, kad rūpėtų. Stenkimės pasakojimuose sutikti žmogų: šiandien nuteistąjį, rytoj galbūt teisųjį.“
Kun. Viktor Kudriašov
Centro soc. darbuotoja Aistė Natkevičiūtė vylėsi, kad knyga padės nuteistuosiuose pamatyti žmones: „Žiniasklaidoje pateikiamos naujienos apie nusikaltimus labai išgąsdina, po to visuomenei sunku už nusikaltėlio matyti žmogų, jo istoriją, o ne nusikaltimą.“
Būtent taip vadinosi renginio diskusija – „Matyti žmogų, o ne nusikaltimą“, kurioje dalyvavo Nuteistųjų konsultavimo centro vadovas Simon Schwarz, kriminologas dr. Simonas Nikartas, Lietuvos kalėjimų tarnybos 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus viršininkas Dainius Čekauskas, diskusiją moderavo – dr. Neringa Kurapkaitienė.
Už grotų keliauja silpniausi?
Diskusijos dalyviai diskutavo, kokios priežastys lemia, kad dalis visuomenės patenka į kalėjimus, visuomenės ir institucijų požiūrį į nuteistuosius, požiūrių raidą, nuteistųjų galimybes socializuotis atlikus bausmę, santykį su artimaisiais ir kitomis aktualiomis nuteistųjų temomis.
Dainius Čekauskas per 20 m. darbo su nuteistaisiais pastebėjo, kad keliai, atvedantys žmones į kalėjimą, yra įvairūs, tačiau didžioji dauguma patekusių būna aplinkybių aukos: „Aš asmeniškai daugiau dirbdavau su mentaliniais nusikaltėliais, kurie pasirenka daryti nusikaltimą, tačiau tie, kurie tapo aplinkybių aukomis dažniausiai kilę iš sunkių šeimų arba augę be tėvų, jiems vienintelė vieta, kurioje jie galėjo normaliai gyventi buvo pataisos namai. Įsivaizduojate? Normaliausia vieta gyventi – pataisos namai!”
Vilniaus arkivyskupijos Carito Nuteistųjų konsultavimo centro soc. darbuotoja Aistė Natkevičiūtė
Dr. Simonas Nikartas atskleidė, kad jo pasirinkimą dirbti kriminologijos srityje lėmė krikščioniškas požiūris: „Pagalvojau, ką Jėzus pirmą pasiėmė į rojų – nusikaltėlį.“ Jis teigė, kad nusižengimų padaro didžioji visuomenės dalis, tačiau už grotų atsiduria patys silpniausi ir socialiai, ekonomiškai ar psichologiškai pažeidžiamiausi, negalintys apsiginti, pasisamdyti gerų advokatų visuomenės nariai.
Centro direktorius Simon Schwarz apgailestavo, kad net motyvuotam žmogui grįžti į visuomenę ir socializuotis trūksta įrankių: „Man skaudžiausia, kai žmogus labai nori sugrįžti, bet žinai, kad tikimybė, jog jam pavyks labai žema. Mes neturime galimybių daugiau jiems padėti. Pirmaisiais jų laisvės mėnesiais reikėtų juos vedžioti už rankos. Išėjusiems iš įkalinimo įstaigų reikia drąsos, pavyzdžiui, nueiti į banką atsidaryti banko sąskaitą arba jie palūžta, kai gautą pirmą atlyginimą nuskaičiuoja antstoliai.”
Užkertanti naują kelią stigmatizacija
Diskusijoje keltas bausmių griežtinimo neefektyvumo klausimas, aptarta vis dar esama stigmatizacija, trukdanti nuteistiesiems įsilieti į visuomenę ir gyventi normalų socialinį gyvenimą. Taip pat kalbėta apie sunkiai kintančias sistemines ydas, apsunkinančias galimybes pradėti naują gyvenimą žmogui, išėjusiam iš įkalinimo įstaigos.
Diskutantai pabrėžė, kad žmonės kalėjime atsiduria ne veltui, jie yra padarę baisių nusikaltimų, tačiau visuomenės pareiga padėti jiems pasikeisti, normalizuoti jų gyvenimą, bet ne stigmatizuoti, keršyti ar bausti. Už nusikaltimo slypi žmogus su savo skausmais, o šalia nuteistojo kartu su juo moralinę bausmę atlieka ir visa jo šeima.
„Kaip minėjo Simonas, Jėzus į dangų pasiėmė nusikaltėlį. Tai ženklas, kad žmogui reikia turėti ir duoti viltį. Jeigu aš būčiau užaugęs tokiomis aplinkybėmis, kaip knygos herojai, turbūt irgi čia nesėdėčiau,“ – užbaigdamas diskusiją tarė Simon Schwarz.
Projektas „Asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija“ finansuojamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.
Leidinį galima įsigyti nemokamai Nuteistųjų konsultavimo centre, esančiame Didžioji g. 5, Vilnius.