3-iosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga popiežius Pranciškus kviečia švęsti jaunų ir vyresnių žmonių bendrystę: „Viešpaties gailestingumas tęsiasi iš kartos į kartą. Šventoji Dvasia laimina ir lydi kiekvieną skirtingų kartų, senelių ir vaikaičių, jaunų ir senų vaisingą susitikimą.“ Popiežius ragina artumu įveikti vienišumą, iš vyresnių semtis išminties ir patirti, kad kiekvienas esame gyvenimo rato dalis.
Ponia Juzefa su savanore Alina
Tokią bendrystę tarp kartų kasdien kuria Vilniaus arkivyskupijos Carito „Artumo“ programos savanoriai. Programa veikia aštuoniose Vilniaus arkivyskupijos parapijose, šiuo metu turi 105 savanorius ir padeda 100 vyresnio amžiaus žmonių. Savanoriai rūpinasi seneliais ir vienišais žmonėmis, stengiasi palengvinti jų gyvenimą, nueiti į parduotuvę, palydėti į bažnyčią, ar tiesiog išklausyti. Savanorystės metu gimsta ne viena graži draugystė, tarp kurių – tvirtas ryšys, užsimezgęs tarp Carito savanorės Alinos ir 86-erių metų senolės Juzefos.
Pokalbiui su Juzefa ir Alina susitinkame Juzefos bute Pilaitėje. Virtuvėje skamba juokas, ant stalo paruoštos vaišės, pamerkti geltoni kardeliai, stovi nedidelis medinis kryžius. Pasak Juzefos, kryželyje, kuris lydi ją nuo pat vaikystės, likę visos šeimos bučiniai. Gyvenimas buvo vingiuotas: Juzefa Živatkauskaitė-Pačkauskienė vos keturiolikos buvo ištremta į Sibirą, grįžusi kibo į mokslus, sukūrė šeimą, ir net pati savanoriavo Carito jo atkūrimo metais.
Kairėje – šeimos kryželis, dešinėje – Juzefa su drauge Danute ir būsimu vyru Jonu Vilniuje, grįžę iš Sibiro
Juzefa prisimena steigiamajį Carito suvažiavimą 1989 m.: „Aš per pirmąjį suvažiavimą dalyvavau sporto salėje Kaune. Ten buvo pradžia. Buvo Vinkus, Pajerskaitė, tai tie du žymūs žmonės, kitų pavardžių jau neatsimenu. <…> Ten visą dieną mes prabuvom, o paskui dirbom.“ Juzefa kartu su draugėmis lankė ligonius, vargstančius, ėjo pas tuos, kurie prašė pagalbos. Praversdavo Juzefos žinios farmacijos srityje (moteris Kauno medicinos institute įgijo provizorės specialybę, ilgus metus dirbo vaistinėse). Įsiminė atvejis Vilniuje, Karoliniškėse, kai sunkios būklės moteriai padėjo atsinešusi kalio permanganato, vatos, tarybinį alijošiaus tepalą: „Tai buvo toks svarbiausias patarnavimas.“ Juzefa tęsė veiklą Carite, kol pačiai leido sveikata. Tačiau dabar ji jau daugiau nei 10 metų negali išeiti iš namų. Gerumo ratas apsisuko – pastaruosius dvejus metus Juzefai padeda Carito savanorė Alina.
Alina – mokytoja, buvusi Jono Pauliaus II gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, neseniai atradusi save logopedės profesijoje. Moteris tiki, kad visada verta pradėti kažką naujo. Apie „Artumo“ programą sužinojo parapijos bendruomenės susitikime. Savanorystės specialiai neieškojo, tačiau išgirdusi apie senelę, prašančią pagalbos, sutiko padėti. Jau anksčiau Alina rūpinosi kaimyne, likusia be šeimos. Nors ponia Juzefa turi du sūnus, kurie mamai padeda ir atveža ko reikia, tačiau, pasak Alinos, kartais pritrūksta bendravimo. „Prisimenu savo mamą… Kol dar buvo gyva galbūt per mažai bendravau, gal per mažai pasakiau, kad myliu,“ – dalijasi savanorė. „Dabar turiu galimybę tai duoti toliau. Norisi kitam duoti tą meilę, kurią turime savyje. O turime kiekvienas.“
Moterys linksmai prisimena pažinties pradžią – pirmas susitikimas buvo tartum egzaminas. Tačiau Juzefa juokiasi: „10+! Gal iš to pirmo karto man nebuvo aišku [ar sutarsime], pirmas kartas kaip pirmas, bet jau paskui kuo toliau, tuo aiškiau.“ Per dvejus metus moterys užsiaugino stiprų tarpusavio ryšį. Mirkydama šakotį kavoje, ponia Juzefa pasakoja gyvenimo istorijas, Alina šalia gyvai klausosi, pabėgus žodžiui – primena, o akyse šviečia pagarba ilgam ir sudėtingam Juzefos gyvenimui. Juzefai pradėjus kalbėti apie tremtį Sibire, savanorė atliepia: „Ir prasidėjo penki metai pragaro…“ Juzefa atsidūsta: „Penki metai pragaro… Oi Dieve mano… Kaip čia pasakius… Ir pragaras ir dangus eina sykiu su mumis. Ir nežiūrint to, kad Sibiras, aš labai mėgau dainuot.“ Senelė pabrėžia, kad net juos vežant į Sibirą, jie neverkė – giedojo ir meldėsi. Šeima buvo ištremta 1951 m. rugsėjo 20 d.: sesuo Ona su dviem vaikais išvežta į Kazachstaną, o keturiolikmetė Juzefa su tėvais – į Sibirą, Irkutsko sritį, Čeremchovo rajono Gryševo gyvenvietę. Tik broliui Alfonsui pavyko pasislėpti ir likti Lietuvoje. Jaunesnysis brolis Bronius tapo partizanu, veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinėje, tačiau vėliau buvo suimtas ir 1952 m. sušaudytas Vilniuje KGB rūmų kalėjime… 1956 m. Juzefai pavyko pabėgti iš Sibiro ir kartu su drauge ir būsimu vyru grįžti į Lietuvą.
Senolės istorija knygoje „Lietuvos farmacija XX amžiuje“, II tomas
Juzefos istorija – sudėtinga, su daugybe jautrių detalių, netelpanti į kelias pastraipas. Jos patirtis Sibire ir grįžimas į Lietuvą yra šiek tiek išsamiau aprašyti knygos „Lietuvos farmacija XX amžiuje“ II tome. Tačiau, pasak Alinos, brangu išgirsti pasakojimą iš pirmų lūpų: „Galime sužinoti daugiau, kaip ten žmonės gyveno, bet iš patirties, iš gero žmogaus gyvenimo. Daug tokių žmonių buvo, bet labai mažai dar žinom – kaip gyveno, ką valgė, kaip visas gyvenimas vyko. Tai yra mūsų istorija. Mūsų žmonių, mūsų šeimų istorija.“
„Dėkoju Dievui, kad man šitą dūšią davė“, – negali atsidžiaugti Juzefa. Senelė dėkinga už visą pagalbą: Alina padeda kasdienėje buityje, nuperka rūbų ir vaistų, tačiau svarbiausia – kartu išgeria kavos, maloniai bendrauja, išklauso. Juzefa juokiasi, kad Alinai jau visas ausis prazvimbė savo pasakojimais. Tuo tarpu Alina užtikrina – savanoriaudama ji ne tik duoda, bet ir gauna: „Juzefa yra nuostabus žmogus. Aš turiu čia galimybę išmokti išminties, paprastumo, kantrybės, pakantumo – tai labai daug.“
Čia istorija nesibaigia: Alina ir senelė Juzefa ir toliau tęsia savo draugystę. O Carito „Artumo“ programa kviečia savanorius prisijungti į susitikimus su vyresne karta, puoselėti ryšius su praeitimi, semtis išminties ir padėti įveikti vienatvę ir nusiminimą. Norintys savanoriauti gali susisiekti su Vilniaus arkivyskupijos Carito „Artumo“ programos koordinatore Agata: +370 673 01 432, agata.granicka@vilnius.caritas.lt.
Istoriją parengė Vita Matulytė