Dienoraštis

2023 m. liepos 9 d., homilija, Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo  arkikatedroje bazilikoje

Pradėsiu nuo pasidalinimo. Tik neseniai grįžau iš trumpos kelionės – su arkivyskupu Lionginu Virbalu ir kai kuriais karitiečiais lankėme Caritą Ukrainoje. Kolegos ukrainiečiai mums pristatė savo nuveiktus ir dirbamus darbus, papasakojo, kur panaudojo anksčiau iš Lietuvos nusiųstą paramą.

Karitiečiai Kyjive: VA Carito kapelionas Ž. Vabuolas, VA Carito direktorės pavaduotoja soc. centrams ir programoms A. Karčiauskienė, Lietuvos Carito generalinė sekretorė D. Bukeikaitė ir Lietuvos Carito tarybos pirmininkas A. Kučikas. Lietuvos Carito nuotr.

Liepos 6 dieną mus nuvežė aplankyti Irpinę ir Bučią – keista ir stipri vieta mums buvo minėti savo valstybės dieną. Nors daug kas jau sutvarkyta, bet dar matėme kai kuriuos apgriautus ir apdegusius namus su pabūklų sviedinių paliktomis skylėmis, kulkų suvarpytas mašinas, įdubimus šaligatviuose ar asfalte, padarytus, matyt, granatų ar kitų sprogmenų. Aplankėme ir kapines, kur nemažas naujas plotas užlaidotas šio neseno karo aukomis. Apžiūrėjome graikų katalikų bažnyčią, į kurią pataikė sviedinys ir kurios ikonostase įstrigusią skeveldrą tenykštis kunigas sakė planuojantis palikti kaip atminimą. Teko naktį keltis ir eiti į slėptuvę, nes buvo paskelbtas oro pavojus.

Neišpasakosiu visų kelionės įspūdžių. Tiesiog Lietuvos ir Ukrainos Caritų vardu noriu perduoti padėką visiems, kurie aukojote Ukrainai, ir paliudyti, kaip labai reikalinga jiems ta parama. O kartu noriu pasidalinti, kokios paramos visada ir be galo daug reikia ir reikės ateityje.

Tos šalies žmonės tikrai didvyriškai kiekvienas kovoja savo srityje – kariai kaunasi fronte (važiuojant autobusu teko pakalbinti vieną šalia sėdėjusį karį, kuris papasakojo grįžtantis į frontą po pirmo nuo karo pradžios trijų dienų pabuvimo namuose), karitiečiai stengiasi pasirūpinti bėdoje atsidūrusiais, kartais viską praradusiais žmonėmis. Jie ne tik kovoja – jie pasiekia pergales – ir priešas, ir skurdas, ir nepriteklius atsitraukia. Bet kaip taikliai pasakė kartu keliavęs arkivyskupas Virbalas: priešas atsitraukdamas palieka ne tik užminuotus laukus, bet ir užminuotas širdis.

VA Carito kapelionas Žydrūnas Vabuolas kartu su arkivyskupu Lionginu Virbalu. Lietuvos Carito nuotr.

Todėl kai užkariautojai bus išvyti (ko tikimės ir ko Ukrainai linkime), reikės atstatyti ne tik sugriautus namus ir kitus išorinius dalykus, bet svarbiausia išminuoti sielas. Nes tas pyktis, kuris dabar teisėtas ir reikalingas kovoje, deja rizikuoja po to pasilikti ir virsti širdies minomis, kurios gali sprogti santykiuose, šeimose, kasdieniame gyvenime, gali išsilieti priklausomybėmis, neviltimi, neapykanta gyvenimui, nusikalstamumu. Todėl šalia materialinės pagalbos, kurią Caritas visoje Lietuvoje toliau rinks, kviečiu karštai melstis už ukrainiečius.

Daiktais ar pinigais jau daugelis iš jūsų tikiu padėjote – štai ir dabar Lietuvos Caritas vėl perdavė 300 000 eurų, kurių daugumą per rinkliavas Lietuvos bažnyčiose suaukojo Mišių lankytojai. Tikiu, kad kas galime, padėsime ir toliau. Bet net jeigu kas aukoti jau nedaug beturi iš ko, gali melstis už ukrainiečius, kad jie nepasiduotų neapykantai ir nevilčiai. Kad pažintų ir pripažintų karo jiems paliekamas širdies žaizdas ir eitų pas tą vienintelį, kuris jas gali įprasminti, t.y. pas Kristų.

Aplink kryžių parašyta eilutė iš Pirmojo Jono laiško 4 skyrius, 16 eilutė: Mes esame pažinę ir įtikėję meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame. Lietuvos Carito nuotr.

Nesakau užgydyti, nes kartais Dievas dėl jam vienam žinomų priežasčių palieka žmonėms jų žaizdas – juk ir Jėzus po Prisikėlimo žaizdas tebeturėjo ir kaip tik iš jų buvo mokinių atpažintas. Bet Kristus visada gali patirtą skausmą padėti įprasminti ir padaryti vaisingą, paversti jį ne sprogstančia ir kitus sužeidžiančia mina, bet sėkla, iš kurios išauga gyvenimo vaisiai. Jis šio sekmadienio Evangelijoje kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti – aš jus atgaivinsiu“.

Šv. Mišios aukojamos Lietuvos ir Ukrainos dvasininkų. Lietuvos Carito nuotr.

Man regis, turime melsti ukrainiečiams šito atėjimo pas jį. Turime melsti, kad kuo daugiau jų šituos Jėzaus žodžius savo širdyse išgirstų ir mokytųsi nešti jam tai, kas išvargino, kas prislėgę. Jie narsūs ir drąsiai kovoja su žemišku priešu, ir linkime, kad jį nugalėtų.

Bet nė vienas žmogus, netgi narsiausias – ir čia jau kalbu ne tik apie ukrainiečius, bet apie visus mus – nė vienas nėra pajėgus vien savo pastangomis nugalėti dvasinį priešą – tam mums reikia dieviškojo išganytojo pagalbos. Pavojinga būtų patikėti, kad viską galime patys – tada būtume tais „išmintingaisiais ir gudriaisiais“ iš šiandienės Evangelijos, kuriems, anot Jėzaus, išganymo žinia lieka paslėpta. Paslėpta ne todėl, kad Dievas nenorėtų su jais ta žinia pasidalinti, o dėl jų pačių širdies uždarumo ir proto puikybės. Todėl išmintingais ir gudriais, ir narsiais reikia būti žemiškose kovose ir darbuose. Bet prieš Dievą geriau pripažinti, kad esam mažutėliai, kurie be jo gali toli gražu ne viską, o tiksliau – mažai ką arba visai nieko. Jeigu tai pripažinsime, Dievas apreikš mums savo išganymą ir suteiks reikalingą malonę ir pagalbą.