Dienoraštis

Gatvės vaikai iš tiesų nėra ,,ereliai”

Tikra istorija, liudijimas apie sunkią vaikystę, kelią į Vilniaus arkivyskupijos Carito Vaikų dienos centrą ,,Vilties angelas”, atrastą ,,kitokį” gyvenimą ir jėgą, vedančią pirmyn.

Vaikų dienos centrą pradėjau lankyti nuo 11 metų. Turėjau kaimynę, kuri mane pasikvietė eiti kartu. Čia būdavo visokių užsiėmimų, dienos centre ruošiausi Pirmajai Komunijai. Mane traukė ateiti, tada nereikėdavo bastytis kur nors gatvėse. Kai pakvietė važiuoti į Palangą, man buvo net keista, juk aš neturiu pinigų…  Mokėti nereikėjo. Į dienos centrą atsivedžiau ir savo sesę su broliu.

Kol buvo gyvas tėtis, buvo normali šeima. Prisimenu daug gražių dalykų. Žaisdavome, eidavome rinkti braškių…  Mes buvome šeši vaikai, aš esu jauniausia. Kai man buvo devyneri metai, tėtis mirė. Vėliau nusižudė vyresnis brolis… Po tėčio mirties mama pradėjo išgėrinėti. Mirus broliui, mama dar labiau palūžo, prasidėjo visiškas alkoholizmas. Namuose rinkdavosi visokie mamos draugai. Vėliau dar vienas brolis nuskendo… Viskas pradėjo griūti. Tuo metu aš jau buvau susipažinusi su Caritu. Mama stengdavosi, bet vis tiek namuose buvo negera, neramu. Įsivaizduokite, reikia eiti miegoti, o namuose girdi muziką, rėkimus. Kai grįždavau iš dienos centro stovyklų, jau prie namų durų jausdavau alkoholio kvapą ir mamai būdavo visai neįdomu, kaip man sekėsi. O aš grįždavau pilna įspūdžių…

Paauglystėje ir mane pradėjo traukti linksmybės, kiemo draugai, norėjau kartu parūkyti, išgerti.  Jaučiau, kad ir aš pradedu eiti negeru keliu. Ačiū Dievui, kad buvau pažįstama su dienos centru ir dažnai jame lankydavausi. Čia vis kalbėdavo, kokią žalą daro alkoholis. Carite mums parodė, kaip galima gyventi  kitaip.  Aišku, viską supratau ne iš karto. Jeigu ne dienos centras, tikriausiai būčiau pasidavusi tam pačiam liūnui… Labai geri mano prisiminimai iš dienos centro. Keliaudavom, stovyklaudavome, matydavom daug gražių dalykų, susipažindavom su visokiais įdomiais žmonėmis. Tik mokykloje tikrai nebūčiau galėjusi tiek pamatyti, nes nebuvo finansinių galimybių.  Dienos centre gaudavau visko, ko man labai trūko. Čia būdavau išklausyta ir galėdavau daug juokauti ir juoktis… Turėjau užnugarį. Kai ateidavau liūdna, vadovai mane greitai perprasdavo, kad man kažkas negerai. Dienos centro veikloje dalyvavau iki devyniolikos metų.

Per tą laiką buvo visokių vingių. Susipažinau su savo būsimu vyru, prasidėjo su vyro draugais vaišės, kuriose būdavo daug alkoholio.

Kai baigiau mokyklą, sesuo nusprendė išvažiuoti iš Vilniaus su  visa šeima. Aš jau buvau pradėjusi eiti mamos keliu. Išvykome į kitą miestą. Sesuo man sakė, kad aš turiu pakeisti aplinką, pakeisti draugus. Pradėjau mokytis profesinėje mokykloje, pamačiau kitokį gyvenimą. Nebuvau šventuolė, bet visai kitaip draugus pradėjau rinktis.

Baigusi mokslus (konditerės-kulinarės specialybę) susilaukiau sūnaus, pradėjome gyventi su vyru. Vyras abejojo, ar berniukas tikrai jo vaikas. Jis man priekaištaudavo, kad štai aš iš tokios šeimos… Kai pasitvirtino, kad jis yra vaiko tėtis, tada atrodė, kad jau gyvensime kaip normali šeima. Bet vyras būdavo grubus su manimi, užgauliodavo, stumdydavo. Supratau, kad turiu bėgti. Išsiskyrėme. Vyko teismai. Metus negalėjau net susitikti su savo sūnumi. Lankiausi pas psichologę, buvo labai sunkus laikas. Po kiek laiko susitaikėme su vyru. Daug galvojau apie sūnų. Jam svarbu gyventi ir su mama, ir su tėčiu. Su vyru nesutariam ir dabar, bet vaikas duoda jėgų.

Šiuo metu dirbu vaikų darželyje. Tai darbas, apie kurį visada svajojau. Einu su vaikais į kiną, keliauju. Iš Carito gavau tokį pavyzdį. Kartais net per atostogas skiriu laiko darželio vaikams. Norėčiau studijuoti pedagogiką, tik neturiu finansinių galimybių ir emocinio palaikymo.

Prisimindama savo vaikystę, suprantu, kaip svarbu vaikams skirti dėmesio, žaisti kartu. Aš noriu savo sūnui duoti tiek meilės, kiek tik galiu. Išmokau, kad turiu vaikui paaiškinti įvairius dalykus, nors man namuose niekas neaiškindavo, nesidomėdavo, ar paruošiau pamokas. Svarbu vaiku rūpintis, atsakingai elgtis.

Turiu daug skaudžių prisiminimų. Prisimenu, kaip prieš rugsėjį man būdavo neramu, jog reikės mamos prašyti, kad ji tik nepragertų pinigų ir nupirktų man sąsiuvinių, flomasterių.  Dienos centre gaudavau paramą iš rėmėjų ir nusipirkdavau priemonių bei valgyti. „Vilties angelo“ darbuotoja man vis sakydavo, kad  turiu ne tik šeimai pirkti maistą, bet  ir sau nusipirkti tai,  ko man būtinai reikia. Juk ne aš esanti šeimos galva, kuri turinti pasirūpinti, kad būtų ką valgyti.

Dažnai vaikai iš tokių sunkių šeimų, eidami miegoti arba kai kas nors nutinka, pagalvoja, kaip norėtų, kad mama ar tėtis juos apkabintų ir priglaustų. Deja, retai sulaukia dėmesio. Bet ne mažiau vaikams svarbu ir materialūs dalykai. Vaikai nori gyventi kaip visi. Vaikai nori ir valgyti. Prisimenu, kaip grįždavau namo po pamokų ir pamatydavau, kad nieko nėra valgyti… Tada ir prie knygos negali atsisėsti…

Carite vaikai gali atsiverti, tapti savimi. Mes, gatvės vaikai, esame „ereliai  stipruoliai“. Bet iš tiesų taip nėra. Nors dažnai pagalvojame, kodėl aš turiu rodyti save piktą ir blogą? Aš nenoriu eiti vogti, daužyti langų ar užgaulioti bobučių, bet jeigu neisiu – aš būsiu vienas. Namie esu vienišas, o jeigu per gražiai elgsiuosi kieme, tai manęs draugai atsikratys. Tada ir čia būsiu vienas. Taip augdami ir bręsdami pridarome daug nesąmoningų dalykų, kad tik nesijaustume vieniši.

http://www.viltiesangelas.lt/

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“
Vaikų ir paauglių dienos centras „Vilties angelas“
Odminių g. 12, 01122 Vilnius
Tel. (8 5) 262 1519, 8 685 81 088
El. p. viltiesangelas@vilnius.caritas.lt
A. s. LT73 7044 0600 0578 6483
AB SEB bankas