Straipsnis publikuotas iš 15min.lt
Bendratėvystės modelis – vienas iš sprendimo būdų, užtikrinant vaikų gerovę ir poreikius, kai tėvai yra išsiskyrę ir gyvena atskirai. Skyrybų atveju, jei tėvams nepavyksta susitarti, teismas nustato tolimesnę tėvų su vaiku bendravimo tvarką. Neretai teismo sprendimai neatitinka tėvų ir vaikų poreikių. Mediatorių pagalba taikomas bendratėvystės modelis stengiasi atliepti visų šalių interesus. Apie šio modelio galimybes ir privalumus kalbėjomės su Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto profesore, mediatore Jolanta Sondaitė.
Bendradarbiauti po skyrybų?
Bendratėvystės procesas prasideda, kai tėvai nori, kad vaikas turėtų galimybę bendrauti su abiem tėvais ir pasirinkti sprendimą, atitinkantį jų ir vaiko interesus. Tokie sprendimai dažnai priimami taikaus ginčų sprendimo proceso metu, vadinamu mediacija.
Vis daugiau sąmoningų tėvų nori užtikrinti kokybišką vaiko ugdymą ir po tėvų skyrybų. Todėl kai kurie tėvai mediaciją išbandyti ryžtasi dar prieš prasidedant skyrybų procesui arba jam tebevykstant. Dalis į mediatorių duris pasibeldžia jau po teismo sprendimo, norėdami sukurti bendratėvystės planą, o ne formalią matymosi su vaiku tvarką, nustatytą teismo sprendimu.
Mama kalbasi su dukra / 123RF.com nuotr.
Bendratėvystės planas apibrėžia, kiek laiko vaikas praleidžia su abiem tėvais, kaip jie turi elgtis, jeigu vaikas suserga arba patenka į kokią nors bėdą. Tai padeda užtikrinti stabilumą, saugumą vaiko gyvenime ir išlaikyti artimą ryšį su abiem tėvais. „Teisme į visų poreikius mažai atsižvelgiama, nors, žinoma, jie siekia priimti sprendimą, kuris labiausiai atitiktų vaiko interesus. Tačiau teismai neturi laiko įsigilinti į visų pusių poreikius, todėl tik mechaniškai išklauso. Mes išbandome tvarką, stebime vaiko reakciją. Ar linksmesnis, ar liūdnesnis, stebime vaiko pasikeitimus. Yra daug aspektų į kuriuos reikia atsižvelgti, kas teisme neįmanoma, jie negali skirti tiek dėmesio“, – bendratėvystės plano privalumus apibrėžia J. Sondaitė.
Bendradarbiavimas įmanomas net, kai tėvai gyvena skirtinguose miestuose ar šalyse: „Žinau atvejį, kai tėvai taikė bendratėvystės modelį, gyvendami skirtinguose miestuose. Tėvas nuo penktadienio pasiimdavo vaiką pas save ir pirmadienį ryte atveždavo jį į mokyklą. Abu tėvai buvo įsitraukę į vaiko gyvenimą, vaikas išlaikė gerus, artimus santykius su abiem tėvais“, – sėkmingu atveju dalinosi mediatorė ir pateikė dar platesnių galimybių pavyzdį: „Netgi gyvenant skirtingose šalyse, įmanoma taikyti bendratėvystės principą. Žinoma, dažniausiai per atstumą. Mažesni vaikai sunkiai išlaiko dėmesį, bet vyresni gali bendrauti. Pavyzdžiui, galbūt tėvas moka matematiką ir gali ją paaiškinti. Būna susitarimas kiekvieną vakarą susiskambinti vaizdo skambučiu su tėčiu, jie kartu valgo, bendrauja, ruošia namų darbus.“
Tėvo ir vaiko santykis
Mediatorė pasakoja, kad šiuolaikiniai tėčiai nebenori būti tik savaitgaliniais tėčiais, nori aktyviai dalyvauti vaiko gyvenime. Jeigu vaikas mažas, iš pradžių negalės būti taikomas 50 / 50 proc. bendratėvystės modelis, tačiau palaipsniui prie šio modelio galima pereiti vyresniame amžiuje, maždaug nuo 5-6 m. Vis dėlto, daugelis dalykų priklauso ne tik nuo vaiko amžiaus, bet ir emocinės brandos. Daugybė užsienio tyrimų rodo pozityvius bendratėvystės rezultatus net, jei vaiko priežiūra dalijamasi 30 / 70 proc.
Kartais mamos nepastebi tam tikrų vaiko poreikių ir mano, kad tėtis negali tinkamai pasirūpinti vaiku, tačiau po pokalbio su vaiku, mediatorė pastebi teigiamus pokyčius: „Pavyzdžiui, būna mama pyksta, kad tėtis nemaitina vaiko sveiku maistu, ne taip gerai gamina ar pan. Tačiau vaikui tėtis padeda mokytis matematikos, o mama šį vaiko poreikį buvo apleidusi ir nelabai galinti patenkinti. Todėl vaikas noriai bendraudavo su tėvu, nes jam reikėjo jo pagalbos. Poreikiai gali būti įvairūs ir skirtingi tėvai į skirtingus poreikius gali atliepti“, – bendratėvystės modelio grožį nupasakoja mediatorė.
Tėtis su vaiku / pexels.com nuotr.
Gyvenime būna atvejų, kai vienas iš tėvų nori pradėti aktyviau dalyvauti vaiko gyvenime po skyrybų, tačiau jam trūksta tėvystės įgūdžių. Mediatorė ramina, kad visko galima išmokti, dalyvauti pozityvios tėvystės kursuose, gauti pagalbą, paramą, svarbiausia motyvacija.
Manipuliacijos gniaužtuose
Kartais pats vaikas atsisako bendrauti su vienu iš tėvu. Kokios to priežastys? Jolanta Sondaitė iš savo patirties įvardija du pagrindinius atvejus: „Jautresnis vaikas neatlaiko įtampos būti tėvų konfliktų lauke. Ypač, jei vienas iš tėvų neigiamai reaguoja į norą bendrauti su kitu tėvu. Tai labai žalinga vaikui. Kartais būna sužaloti asmeniniai ryšiai, tenka dirbti su ryšio atstatymu. Buvo atvejis, kai vaikas bijojo būti su tėvu, nes jis turėdavo pykčio protrūkių. Kartais vaikui kai kurios temos būna per sudėtingos arba tėvai taiko psichologinį spaudimą. Reikia labai atidžiai žiūrėti, kodėl vaikas atsisako bendrauti su tėvu. Susitinku visada atskirai ir su vaiku nustatyti priežastį, kodėl vaikas nenori bendrauti. Tai lėmė tėvų konfliktas ar tėvų elgesys. Tuomet dirbame ir su tėvu / mama.“
Mediatorė atskleidė galimus manipuliavimo atvejus, kai tėvas arba motina įsižeidžia, jeigu vaikas atsisako su juo bendrauti ir nusprendžia nesiekti vaiko palankumo. Pasitaiko situacijų, kai kita pusė pasinaudoja susiklosčiusia situacija ir paaštrina konfliktą tarp vaiko ir tėvo / mamos, įtikindama vaiką, kad jis tėvui / mamai nerūpi. Todėl mediatorė rekomenduoja visada rodyti dėmesį vaikui, jam parašyti. Jei tėvas / mama žino, kad nesulauks atsakymo, vis tiek turėtų bandyti užmegzti ryšį, kad vaikas žinotų, jog tėvas / mama nuo jo nenusigręžė ir jam / jai yra svarbus.
Kartais situaciją apsunkina vienos iš pusių įsiskaudinimas, kerštas, neatleidimas. Jolanta Sondaitė išskiria žalą vaikui kai tėvai neskiria poros santykių nuo vaiko ir tėvo santykių: „Nereikėtų savo neįvykusių emocinių skyrybų perkelti į tėvo ir vaiko santykį, tai labai kenksminga situacija vaikui.“
Bendratėvystė konfliktiniuose santykiuose
Kartais nuo mediacijos atbaido mintis, kad teks susitikti su buvusiu sutuoktiniu. Jolanta Sondaitė pasakoja apie procesą: „Dažniausiai kreipiasi vienas iš tėvų, tada aš bandau susisiekti su kitu tėvu. Dažnai iš pradžių antra pusė nenori įsitraukti. Jei tarp šalių konfliktiški santykiai, pirminė reakcija būna pasipriešinimas. Aš dažniausiai susitinku ir kalbuosi su poromis atskirai. Po to jie pamato, kad bendrauti įmanoma. Kai kurie nori bendrauti tik el. paštu, kitas tik telefonu. Galima viską suderinti, kaip komunikuoti, per kiek laiko sureaguot ir pan.“
Mama leidžia laiką su vaiku / pexels.com nuotr.
Tarp mediacijos specialistų yra įvairių požiūrių. Ne visi tiki įmanomu taikiu sprendimu. Tačiau, mediatorės teigimu, jei tėvai yra konfliktinėje situacijoje, jie priversti ieškoti pagalbos, nes tėvams reikia kartu priimti sprendimus dėl būrelių, mokyklos ir pan.
Docentė J. Sondaitė tikina, kad mediacijos procesas įmanomas net konfliktiškiausiomis situacijomis: „Dirbau su išsiskyrusia pora, kuri tarpusavyje labai konfliktavo, tačiau padirbėjome keletą mėnesių ir jie atrado vienas kitam priimtinus komunikacijos kanalus, todėl jiems nebereikia mediatoriaus. Jie puikiai taiko bendratėvystės modelį. Tokia ir yra mediacijos siekiamybė – kad šalys bandytų savarankiškai atrasti bendravimo būdus. Nors iš pradžių atrodo neįmanoma, bet po truputį galima tą pasiekti.“
Mediatorė sutinka, kad viskas daug paprasčiau, jeigu tėvai yra gerame santykyje, nes bendratėvystei reikia abipusio sąmoningumo: „Jeigu viena iš pusių negali prisiimti atsakomybės, nuolat kaltina tik kitą, mediacijos procesas apsisunkina. Tačiau mano patirtis ir užsienio tyrimai sutampa, kad įmanoma bendratėvytstė ir konfliktiniame santykyje.“
Straipsnį parengė Donata Špokaitė