„Kada bus kitas mūsų kartas?” – paklausė mano bendrakeleivė, kai sukalbėję piligriminės kelionės pabaigos maldą artėjome link lietumi pasitinkančio Vilniaus. Man, tikiuosi ir Jums, šis klausimas visuomet iliustruoja sėkmingą išvyką, po kurios pradedi galvoti apie kitą… O vos prieš kelias valandas, ankstų saulėtą rytą, nespėjusį atvėsti po tropinės nakties (taip sinoptikai pavadino naktį iš penktadienio į šeštadienį, kai Lietuvoje buvo pagerintas 90 metų senumo karščio rekordas ir beveik visoje šalyje fiksuota 20 laipsnių temperatūra), patogiai įsitaisę oro kondicionieriumi aprūpintame autobuse, pajudėjome iš sostinės pro Trakus, kur mūsų laukė dalis bendrakeleivių į Carito piligriminę kelionę, karitiečių globėjo palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidus, artimo meilės liudijimo dieną Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje.
Jutau, kaip lengviau atsiduso Ieva ir sesė Jolita, pagaliau atsisėdusios į savo vietas, trumpam palikusios tik joms žinomus ir mums nematomus piligriminės kelionės organizavimo rūpesčius. Man sunku įsivaizduoti, kaip joms visuomet išeina visą kelionę kiekvieną iš mūsų apgaubti rūpesčiu, palydėti draugiška šypsena ir pastebėti kiekvieno mažiausią poreikį. Mūsų Carito piligriminių kelionių jau nebeįsivaizduoju be kapeliono kunigo Žydrūno palydėjimo.
Tas, kuris bent kartą leidosi į piligrimystę su juo, žino, į kokius gilius vandenis jis pakviečia nerti nuo pat pirmų kelionės žingsnių. Prisipažinsiu, ne iškart man buvo drąsu pabandyti matuoti kunigo Žydrūno minčių gylį. Guodžia tai, kad kaskart vis lengviau ir drąsiau tai darau. Man įdomu, o kaip Jums?
Pirmasis piligriminės kelionės tikslas – Lūginė, palaimintojo Jurgio Matulaičio gimtinė. Čia vienoje gražiausių rajono vietų, prie koplyčios, susitikome ir kunigo Žydrūno pakviesti susipažinome su kolegomis iš kitų vyskupijų ir kiekvienas pasirūpinome svarbiausiu piligrimo atributu – asmenine kelionės intencija. Tobulai palydėtojo palaiminti ir vedami dideliu pulku išžygiavome į Marijampolę.
„Nežinojau, kad piligriminė kelionė bus atgaiva ne tik sielai, bet ir kūnui“, – žvalgydamasis į dangų pasidžiaugė kaimynas-piligrimas. Ir tikrai, alinančio karščio atakoms pasiruošusius piligrimus Dievas apdovanojo puikiu oru – dangų dažnai apgaubdavo debesėlių šydas, pūtė gaivinantis vėjelis. Kelis kilometrus įveikėme lydimi bendros maldos, Suvalkijos lygumų ir Šešupės gaivos. Ir kiekvienas atsinešęs piligriminę intenciją suklupome asmeninei maldai prie globėjo Jurgio Matulaičio relikvijų.
Lyg vienu įkvėpimu praėjo Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje kun. Žydrūno katechezės minutės, Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilo aukotos Šv. Mišios, svetingų šeimininkų suorganizuota agapė. Palikome saulėtą Marijampolę pasisėmę gerumo, kad būtume verti globėjo užtarimo, kad dovanotume jį kiekvienam, pas kurį esame kviečiami ir įveiktume blogį, kurio kiekvienas dar sutinkame savo karitietiškose veiklose.
Rasa Augutytė