Išgirdęs žodį „animatorius“ dažnas smalsiai prisimerkia, tačiau po kurio laiko lengvai susieja šį vaidmenį su vaikų linksminimu. O kas ateina į galvą išgirdus sąvoką „pastoracinis animatorius“? Penkis mėnesius trukusioje ugdymo programoje 16 mokymų dalyvių iš 8 parapijų klausėsi paskaitų apie asmenų bendrystę, Dievo gailestingumo savybes, liturgijos ir gyvenimo sąsajas, tris Bažnyčios prigimtines užduotis, Carito misiją ir užduotis parapijoje ir Bažnyčioje, bendruomenės telkimą, skurdo sampratą ir jo vystymosi dinamiką, praktikoje išbandė grupės telkimo ir animavimo jautrinimo ir aktyvinimo užduotis.
Apie pastoracinio animatoriaus sąvoką ir vaidmenį parapijose imta gilintis dar 2008 m. Tuo metu Vilniaus arkivyskupijos Carito atstovai išvyko į Italiją aplankyti Vičencos vyskupijos Carito ir pasisemti gerosios patirties apie karitietišką animatorių veiklą koordinuojant Carito veiklas parapijose. Italijoje susiformavo mintis, jog parapijos Carito savanoriai nėra vieninteliai gailestingosios meilės praktikai savo parapijos bendruomenėje, bet jų užduotis yra įtraukti ir įgalinti pačią bendruomenę pulsuoti šia meile. Pastoraciniai animatoriai stebi, jautrina bendruomenę, kviečia ją atsiliepti į skurdo situacijas, atsiskleidžiančias parapijiečių gyvenimuose.
Ketverius metus brandinta idėja ieškant ir kuriant praktinių animatorių pritaikymo Vilniaus arkivyskupijos Carite būdų, 2012 m. įgavo realų pavidalą, įvyko pirmieji animatorių mokymai. Taip penkerius metus iš eilės vyko mokymų ciklai pasauliečiams iš skirtingų Vilniaus arkivyskupijos parapijų. Kiekvieni mokymai bei žmonių grupės atnešdavo vis naujų įžvalgų, nors pats mokymų pobūdis išliko tas pats, keitėsi tam tikros temos, lektoriai, praktinės užduotys.
Ilgainiui mokymų programa buvo atnaujinta ir 2021 m. rudenį pristatyta parapijų klebonams. Animatoriaus užduotys parapijoje pakankamai plačios: analizuoja parapijos skurdo situacijas, jautrina bei ugdo parapijos tikinčiųjų ir teritorinę bendruomenę, skatina savitarpio pagalbai, telkia bendruomenę trumpalaikiams ir ilgalaikiams gailestingumo darbams, atpažinus poreikį kviečia tęstinėms karitatyvinėms tarnystėms. Mokymus sudaro 5 susitikimai skirti teorinėms ir praktinėms žinioms bei du savaitgaliai – teorinių žinių pritaikymui praktikoje bei įgūdžių lavinimui.
Pastoracinių animatorių mokymų koordinatorė Ieva Kuzmaitė džiaugiasi, kad „Mokymų procesas buvo gilus ir įtraukiantis ne tik suteiktų žinių ar įgūdžių prasme. Dalyviai noriai bendravo vienas su kitu, palaikė, atliko užduotis, o mokymams artėjant į pabaigą ėmė planuoti susitikimus vieniems pas kitus. Tai nėra baigtiniai mokymai, nes prasideda savarankiškų mokymų ir patirties etapas, kuriame siekiame nepalikti animatorių vienų. Norime palaikyti naujuosius animatorius. Juos aplankyti, kviesti periodiškai atnaujinti žinias ir dalintis tarpusavio patirtimi. Tokiu būdu kursime tarpusavio pasitikėjimo ryšį ir nuolat augsime kartu.“
Visagino Šv. apaštalo Pauliaus parapijos animatorė Renata ir Vilniaus (Kalvarijos) – Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos animatorė Agnė dalijosi, jog buvo labai svarbu būti bendraminčių bendruomenėje, nes jų dėka buvo galima pajusti vieningą ir gyvybingą Bažnyčią.
Paskutinio susitikimo metu animatorė Agnė džiaugėsi Vilniaus arkivyskupijos Carito mokymais. „Koks vertingas ir turiningas laikas buvo! Mokymai ir praktiniai savaitgaliai labai vertingi. Tikrai prasmingos, įdomios ir naudingos žinios, kurias su džiaugsmu galėsime pritaikyti savo bendruomenėse. Jei kas klaustų, ar verta čia dalyvauti, vienareikšmiškai atsakymas būtų TAIP!“ Taip pat svarbu pabrėžti, kad animatorių mokymuose buvo siekiama ugdyti ne tik organizacinius gebėjimus, bet kelti klausimus bei nepatogias situacijas, kuriose mokymų dalyviams tektų žvelgti ir į save. „Animatorių mokymai – tai kelionė, kurioje sutikau žmones, meile spinduliuojančiomis akimis ir degančiomis širdimis. Kelionė į save, kai išeini iš savo ribotumo. Kelionė, kuri tęsiasi su staigmenomis ir nežinomaisiais. Svarbiausia tai, kad tos kelionės vadovas yra Viešpats“, – savo patirtimi nuoširdžiai dalijosi mokymų dalyvė Vilma iš Vilniaus Šv. Juozapo parapijos.
Savo patirtimi ir žiniomis mokymų metu dalijosi socialinės srities ir Bažnyčios mokymo ekspertai. Kun. Žydrūnas Vabuolas, dalyvavęs pirmojoje Vilniaus arkivyskupijos Carito kelionėje į Italiją, formuojant animatorių vaidmenį, dalijosi ne tik istorine patirtimi, bet ir socialinio Bažnyčios mokymo pagrindais. Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonas kun. Stanislav Matiukevič kalbėjo apie parapijos bendruomenę ir prikaustė ne vieno animatoriaus dėmesį taip, kad po susitikimo dalis jų šnibždėjosi, jog dabar supranta, kodėl anksčiau pažinojusieji kun. Stanislavą sakė, kad mokymas bus labai vertingas. Kun. Mozė Mitkevičius gvildeno gailestingumo tematiką Šventajame Rašte. Apie savanorišką veiklą ir darbo su savanoriais ypatumus: jų kvietimą, palaikymą, motyvavimą, savanorių vadovo arba koordinatoriaus svarbą bei autoritetą, kalbėjo dr. Neringa Kurapkaitienė. O apie skurdą, jo atpažinimą bei priėjimą prie pagalbos prašančio ar atskirtį išgyvenančio asmens, dalijosi sesuo Jolita Matulaitytė, kuri daugiau nei 20 metų įvairiose Vilniaus arkivyskupijos Carito veiklos srityse dirba šių žmonių labui.
Patyriminius seminarus vedė Dalia Baliukevičiūtė, „Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinio centro“ vadovė. Taip pat savo įžvalgomis ir patarimais animatorius lydėjo buvęs Vilniaus arkivyskupijos Carito direktorius ir pirmųjų animatorių mokymų Vilniaus arkivyskupijoje iniciatorius Linas Kukuraitis.
Oficialių mokymų pabaiga yra tarsi naujo veikimo pradžia. Tikroji animatorių kelionė tik prasideda. Tikime, kad vienas kitą palaikydami, telkdami savo bendruomenes, bendradarbiaudami su parapijų klebonais pastoraciniai animatoriai nuveiks daug gražių ir prasmingų gailestingumo darbų, kurie liudys apie viltį, tikėjimą ir meilę šalia esantiems ir pagalbos stokojantiems.
Telaimina Viešpats tarnystes parapijos bendruomenėse!