„Laudato si‘, mi‘ Signore – Būk pagarbintas, mano Viešpatie!“ Šiais šventojo Pranciškaus Asyžiečio žodžiais prasideda Popiežiaus Pranciškaus enciklika ,,Laudato si‘ ‘‘, kuri ir įkvėpė praėjusį šeštadienį, rugsėjo 19 dieną, įvykusį Vilniaus arkivyskupijos Carito 32-ojo sezono atidarymą.
Iš širdies ekologijos gimsianti žemiškųjų išteklių ekologija primena, kad dieviškoje kūrinijoje atsispindintys esminiai dalykai, kaip vienybė, grožis ir prasmė, atsiranda tik tada, kai mokame visa tai saugoti ir puoselėti, rūpintis bendraisiais namais. Į naujo sezono pradžios šventę, skirtą ,,Laudato si‘ ‘‘ metams, susirinko gausus būrys karitiečių iš dešimties Vilniaus arkivyskupijos Carito padalinių/programų bei šešiolikos Vilniaus arkivyskupijos parapijų.
Šeštadienio šventę pradėjome šv. Mišiomis, kuriose klausėmės Dievo žodžio apie krintančias į skirtingą žemę sėklas bei patį sėjėją, kuris dosniai žarsto jas, nors kaip tikram ūkininkui nebūtinai tai turi būti praktiškas ar „atsiperkantis“ veiksmas. Šventųjų Mišių homilijoje Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas kreipėsi į visus, šv. Petro ir Povilo bažnyčioje susirinkusius tikinčiuosius: „Šių darbo metų pradžioje Dievas mums primena tą būtinumą būti ir sėklomis, nešančiomis Dievo žodį kitiems, ir sėjėjais. Kviečia mus mirti sau, kad galėtume plačiai dalinti Dievo Žodį ir Dievo Meilę tarp mūsų. Tai yra ir „Carito“ iššūkis. „Carito“ pašaukimas – dalintis ta meile, kurią mes gauname iš Dievo, su kitais. Ir nežinom, kur ir kam nukris ta sėkla, kokie Dievo planai, bet tai ir nėra mūsų pašaukimas. <…> Tad pradėdami šiuos metus leiskimės į tą nuostabų nuotykį, kurį Dievas mums yra paruošęs. Leiskimės būti naudojami, leiskimės tarnauti kitiems, kad Dievas per mus ir mumyse duotų tų vaisių, kad galėtume įgyvendinti savo gyvenime ir savo visuomenėje mums dar nežinomus Dievo planus.“
Po šventųjų Mišių susitikimas tęsėsi Vilniaus arkivyskupijos Carito Socialiniame centre „Betanija“. Šioje vietoje, kurioje vargstantys susirenka gauti maisto ir socialinę pagalbą, karitiečiai susirinko pamaitinti sielą artimo meile ir bendra agape. O ir „Betanijoje“ papuošta aplinka kvietė mąstyti daugiau apie gamtą ir jos turtus. Matėme daugybę gėlių, kurios lietuviškose pievose skaičiavo paskutines dienas, o naujojo sezono atidarymo šventėje suteikė įkvėpimo grožėtis gamtos teikiamomis puošmenomis ir prie jos labiau priartėti net ir būnant miesto centre.
Šventės metu klausėmės Vilniaus arkivyskupijos Carito kapeliono kunigo Žydrūno Vabuolo paskaitos apie iš visų vargšų labiausiai apleistą bei trypiamą žemę. Giliomis įžvalgomis apie ,,Laudato si‘ “ encikliką pasidalinęs kunigas Žydrūnas taip pat paruošė klausimus, susijusius su didžiausiais asmeniniais iššūkiais kiekvieno iš mūsų kasdienybėje ir karitatyvinėje veikloje bei galimybėmis keisti save ir aplinką, kurioje esame.
Visais šiais klausimais šventės dalyviai diskutavo mažose grupelėse, kuriose kilo daugybė apmąstymų asmeninio pavyzdžio visuomenėje, mūsų elgesio pasekmių gamtai, vartotojiškos visuomenės įtakos naujiems daiktams ir santykiams (vietoj mokymosi taisyti dalykus, dažniau pasirenkant keisti naujais) temomis. Diskusijos dalyviai pritarė, kad visi yra paliesti šio ekologinio požiūrio, virstančio socialiniu požiūriu išgirsti žemės ir vargšų šauksmą skirtingu laikotarpiu skirtingoms sritims, bandant dažniau sąmoningai rinktis viešąjį transportą ar buityje renkantis ekologiškesnes skalbimo priemones, ar ugdant asmeninį sąmoningumą jį pritaikant karitatyvinėje veikloje, ieškant, kaip geriausiai atsiliepti į pagalbos besikreipiančiųjų poreikius.
Pokalbius ir pasidalinimus apibendrino Vilniaus arkivyskupijos Carito direktorė ses. Jolita Matulaitytė atkreipdama dėmesį į tai, jog „Esam trapūs ir priklausomi vienas nuo kito, arba enciklikos „Laudato si“ žodžiais tariant, „Viskas susiję“. Pandemijos metu išgirdome daug nerimo kupinų balsų. Buvom reikalingi senoliui, benamiui, moteriai, sergančiai COVID-19… Patyrėm ir asmeninį nerimą, nesaugumą. Negalėjom įsirašyti į besisaugojančių ir kitus saugojančių sąrašus: „Lieku namuose“, nes supratom, kad negalim nuotoliniu būdu pamaitinti alkstančio ar rūpintis vieniša mama, gyvenančia mūsų namuose su mažamečiais vaikais… Silpnesniuosius keičia stipresnieji, pavargusius – sustiprėję, kaip kovos lauke. Misija tęsiama. Augome pagarba ir priimdami vienas kito trapumą, drąsinome vienas kitą. Patyrėme daug solidarumo ženklų iš pasiryžusiųjų savanorystei.“
Visos šios mintys nesibaigė konferencija: vieni kitų mintis toliau plėtojome susirinkę agapėje, o galiausiai ir grįžę namuose. Ši šventė buvo nepapratai svarbus impulsas, priartinantis popiežiaus Pranciškaus nešamą laiko ženklų žinutę visam pasauliui – susivienyti ir rūpintis mums patikėtais bendraisiais namais, žinant, kad tai, kas juose gera, bus paimta į dangaus šventę kartu su mumis.