Prasidėjus kariniams veiksmams Ukrainoje, netikėtai daug Lietuvos gyventojų atsiliepė į nevyriausybinių organizacijų kvietimą papildyti savanorių gretas ir įvairiomis formomis prisidėti prie pagalbos nukentėjusiems.
Viešojoje erdvėje dažnai pažymima, kad Ukrainoje šiuo metu vyksta kova už tai, kaip atrodys ateities pasaulis. Pasiryžimas savanorystei – taip pat savita kovos forma, pradėjusi sveikintinus procesus Lietuvos visuomenėje ir, reikia tikėtis, ilgalaikius. Apie neatlygintinos veiklos grožį, prasmę bei ištvermę geruose darbuose kalbėjomės su naująja Vilniaus arkivyskupijos Caritas savanore Evelina Petrusevičiene.
Kaip pasiryžote prisijungti prie VA Caritas komandos ir kokio pobūdžio savanorystei skiriate savo jėgas ir laiką?
Kai prasidėjo karas, apėmė panika, bejėgiškumo jausmas, bet kartu svarsčiau, ką galiu padaryti dėl Ukrainos žmonių. Iš pradžių, kaip ir dauguma mūsų, registravausi į kelias nevyriausybines organizacijas. Su šeima svarstėme ukrainiečiams suteikti gyvenamąją vietą, teikėme paramą finansais, rūbais – viskuo, kuo reikalinga padėti atvykstančioms šeimoms. Atsakymas pirmiausia atėjo iš Carito. Išklausiau mokymus ir buvau pakviesta savanoriauti į naujai atidarytą centrą Pilies gatvėje, kur organizuojama humanitarinė pagalba ir teikiamos konsultacijos įvairias klausimais: dėl įdarbinimo, banko sąskaitos atidarymo, būrelių vaikams, registracijos į mokyklą ar pas gydytojus.
Kaip nusprendėte į savo namus priimti nuo karo bėgančius ukrainiečius? Galbūt buvo vidinių kliūčių, abejonių, kurias reikėjo įveikti, ar šis žingsnis atrodė savaime suprantamas?
Kadangi gyvename nuosavame name ir turime svečių kambarį, su vyru svarstėme, kad galėtume atvykstantiems suteikti bent laikiną prieglobstį ir saugumo jausmą. Abejonių nebuvo – jis užsiregistravo per savo klubą, aš – per Stiprūs kartu, tad pas mus atvyko ne du, o keturi žmonės. Tai buvo viena šeima: mama su ketverių metų mergaite, trylikos metų berniuku ir jų šešiasdešimties metų močiutė. Apgyvendinome juos viename kambaryje, iš skalbyklos padarėme virtuvėlę – privatumo, manau, pakankamai.
Kokios būsenos pas Jus gyvenantys žmonės atvyko ir kaip Lietuvoje jie jaučiasi dabar, praėjus trims savaitėms po atsikraustymo? Kaip nuo tada pasikeitė Jūsų kasdienybė?
Iš pradžių mums reikėjo nustatyti tam tikras ribas, užtikrinti privatumą – ir svečių, ir mūsų. Tačiau pirmąsias dvi savaites buvo labai daug veiklos: jau kitą dieną po svečių atsikraustymo domėjausi mokyklomis, darželiais, registracija pas gydytojus, kad gydymo įstaigoje apsilankytų jau kitą dieną – visi buvo pašalę, kosėjantys. Prasidėjo darbo paieškos, rūpestis banko sąskaitos atidarymu ir drabužiais, nes svečiai atvyko tik su kuprinėlėmis, be pinigų, be nieko.
Daugiausia bendraujame su močiute, kalbamės kiekvieną vakarą. Reikia ir išklausyti, ir pasiguosti. Stengiuosi suprasti jų situaciją – ką reiškia, kai atvažiuoji tuščiomis, apsigyveni svetimuose namuose ir nežinai, ar tavieji dar sveiki. Kai visiškai neaiški ateitis, kai nieko nieko neturi. Mums labai sunku tai įsivaizduoti.
Ar Jūsų svečiai linkę kalbėtis, dalintis tuo, ką teko išgyventi karo dienomis Ukrainoje ar traukiantis į Lietuvą? Ar kalbatės apie karą?
Močiutė linkusi dalintis, kadangi du jos sūnūs pasiliko Ukrainoje, Nikolajevo mieste. Vyresnysis praėjo karinius apmokymus ir šiuo metu kovoja, jaunesnysis savanoriauja – rūpinasi paliktais senyvais žmonėmis ir išvežioja humanitarinę pagalbą. Apleistuose namuose, butuose čia yra paliktų tėvų, kurie negali vaikščioti, jais reikia pasirūpinti. Abu vaikai palaiko ryšį, dažnai bendrauja su motina. Ji nuolat stebi žinias, domisi, kas vyksta jų mieste, kaip laikosi artimieji.
Pamenu, kaip kartą buvau įjungusi ukrainietiškas žinias – rodė kariškių vestuves, juos sutuokė šventikas. Mūsų svečiai sėdėjo prie stalo ir susigraudino pamatę: čia juk mūsų popas!
Kasdien pasidaliname informacija apie karo naujienas, abu sūnus, Nikolajevo apšaudymus. Kita vertus, norėtųsi, kad svečiai turėtų veiklos, susirastų darbus ir pamažu grįžtų į gyvenimą. Vyriausiai mūsų namų gyventojai šešiasdešimt. Ji jau mėgino savaitgaliais uždarbiauti maitinimo įstaigoje, bet matome, kad trūksta sveikatos, galbūt konkretaus darbo įgūdžių, tad šiuo metu ieškome kitokios veiklos. Juk atvyko visai be pinigų.
Tarp trijų Jūsų svečių, močiutės ir anūkų, nemenkas amžiaus skirtumas – tai trys kartos.
Močiutei, kiek kalbėjome, labai sunku suvokti, kodėl Ukrainoje įvyko tai, kas įvyko. Mūsų svečiai turi giminių Rusijoje, kurie palaiko ukrainiečius, bet bijo apie tai kalbėti garsiai.
Vaiko spausti, klausinėti apie išgyventas patirtis per daug nenoriu. Bendraudama domiuosi, kaip sekasi mokykloje, kaip jaučiasi. Mano sūnūs svečiui taip pat skiria dėmesio, kartu jie mokosi važinėti riedučiais – norisi, kad vaikas jaustųsi saugus ir atsipalaiduotų. Kol kas iš visos šeimos Lietuvoje jis prisitaikė geriausiai. Kasryt į mokyklą nuvažiuoja ir parvažiuoja dviračiu, čia jį labai gerai priėmė. Direktorė teiraujasi, ar berniukas nesulaukia komentarų iš kitų vaikų – jis jaučiasi puikiai. Tai rusų ir lenkų kalbų mokykla Grigiškėse, tačiau čia moko ir lietuvių kalbos. Mergaitė, kuriai keturi metukai, netrukus turėtų eiti į darželį, į rusakalbių vaikų grupę.
Kokios savanorystės akimirkos Jums įstrigo labiausiai – kaip brangios, auginančios ar žeidžiančios, kuriomis norėtųsi pasidalinti? Ką ši patirtis Jums atnešė?
Kai pradėjau savanoriauti, atrodė, kad bus skausmingų patirčių, sunkių, graudinančių istorijų. Tačiau Ukrainos žmonės priima pagalbą, jaučiasi labai dėkingi. Būtent tai ir graudina – mūsų žmonių gerumas bei nukentėjusių dėkingumas. Tai besąlygiška pagalba ir ukrainiečiai tai jaučia. Patirtis bendraujant su atvykusiais bei mūsų savanoriais parodė, kad tarp jų yra nuostabių žmonių – atvykę nuo pirmųjų dienų kabinasi į darbus, stengiasi daryti tai, ką gali čia ir dabar.
Mūsų artimiausia aplinka, draugai ir kaimynai, taip pat labai linkę ištiesti pagalbos ranką. Pakako tik parašyti į bendruomenės pokalbį, ko trūksta, tuoj pat sulaukėme paramos drabužiais. Per pirmąsias dienas buvome visiškai aprūpinti materialiai – ir pažįstamų, ir nepažįstamų, net žmonių iš kitų miestų. Ne visi turi papildomas erdves, kad galėtų apgyvendinti ukrainiečius, bet kitais dalykais mielai dalinasi, padeda: nuo finansų iki transporto.
Savanoriaujant VA Carite labiausiai norisi pagelbėti suteikiant visą reikalingą informaciją, organizuojant ukrainiečių užimtumą. Neseniai į mūsų centrą atėjusi mama kreipėsi dėl savo devynerių metų berniuko, tėvynėje lankiusio futbolą. Iš karto suradome futbolo treniruotę, trenerį, sutarėme, kada jis pradės jas lankyti. Kita mergina Ukrainoje lankė dziudo. Paskambinome į dziudo federaciją Kaune, paaiškinome situaciją, išsyk gavome trenerės kontaktus Vilniuje ir jau tą pačią dieną mergina dalyvavo pirmoje treniruotėje.
Norisi viską daryti čia ir dabar. Svarbiausia, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji galėtų tęsti savo įprastas veiklas ir gyventų kuo normalesnį gyvenimą, kiek tai įmanoma šiomis sąlygomis.
Kaip manote, ar šiomis dienomis išryškėjusi Lietuvos žmonių bendrystė, empatija, valia padėti – ilgalaikis reiškinys? Ar, jei karas užsitęs, prasidės atoslūgis ir nuovargis, paralyžiuojantis norą bei valią daryti gera?
Aš labai tikiuosi, kad nepavargsime padėti. Tikiu ir jaučiu, kituose matau, kad kuo tu daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Jei žmogui reikalinga pagalba ir ji bus įvardinta, manau, padėsime visi. Labai tikiuosi.
Stengiuosi tų blogųjų atvejų, apie kuriuos tenka girdėti, nesureikšminti. Aplink daugiau žmonių gerumo, bet apie tai garsiai nekalbama – jie nesigiria, paprasčiausiai kiekvienas padeda tuo, kuo gali. Tikiu žmonių gerumu.
Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie svarsto priimti Ukrainos žmones į savo namus, tačiau dar nėra galutinai pasiryžę?
Jeigu jau svarsto priimti, turėtų tai padaryti, nebijoti. Nebijoti, net jeigu tektų nusivilti – ši patirtis trumpalaikė, bet ji vertinga. Žinoma, reikės gebėti, kiek įmanoma, atskirti asmenines erdves ir buitį, nes vis tik gyventi kartu su svetimais žmonėmis yra sunkoka. Svarbu žinoti, nustatyti savo ribas, bet ir padėti reikia. Kol kas trijų mėnesių sutarties tikslas yra padėti atvykusiems susirasti darbą, kad jie, turėdami asmeninių lėšų, jaustųsi ramiau ir galėtų toliau kurti gyvenimą Lietuvoje arba grįžti namo pasibaigus karui.
Parengė Simona Dagytė