Kuo galime čia ir dabar padėti žmogui, netekusiam pajamų, praradusiam namus gaisre, atsidūrusiam skurdo situacijoje? Pirmoji socialinė pagalba – drabužiais ir daiktais. Vilniaus arkivyskupijos Carito Socialinė tarnyba dalijasi paaukotais daiktais, rūbais ir avalyne su žmonėmis, patiriančiais socialinius sunkumus: vienišomis mamomis, benamiais, vyresnio amžiaus žmonėmis… Kiekvieną dieną tarnyboje apsilanko nuo 50 iki 100 žmonių. Per metus darbuotojai ir savanoriai peržiūri, surūšiuoja ir išdalina net apie 60 tonų drabužių ir avalynės.
Socialinę tarnybą stipriai palaiko keli vyresnio amžiaus ilgalaikiai savanoriai, kurie kasdien pasitinka žmones. Tačiau šią vasarą tarnyba sulaukė ir kelių jaunų savanorių. Viena iš jų – Aliona (17 m.), jau metus besimokanti Kanadoje, tarptautinėje mokykloje. Mergina vasarai grįžo į Lietuvą ir dalį savo laiko skyrė savanorystei.
Su Aliona susitinkame Socialinėje tarnyboje, Vilniuje, M. K. Paco g. 4. Patalpa nedidelė, bet tvarkinga ir jauki. Kalbamės apie merginos savanorystės patirtį, Socialinės tarnybos kasdienybę ir prasmę.
Kaip nusprendei savanoriauti VA Carito Socialinėje tarnyboje?
Mokykloje man reikėjo susirasti veiklą, kurioje išmokčiau ką nors naujo ir kuri padėtų žmonėms. Ir pati jau kurį laiką galvojau apie savanorystę. Birželio pabaigoje užsiregistravau Carito svetainėje, ten galima užpildyti formą, kas tu esi ir ką tu nori veikti. Labiausiai norėjau savanoriauti su vaikais, nes turiu jaunesnius brolius, mažiukus tokius. Bet dabar – vasara, veiklos su vaikais nelabai vyksta. Pasikalbėjau su Agne Pečiokaite, savanorių koordinatore, ir ji man patarė atvykti čia, į Socialinę tarnybą. Savanoriauju nuo birželio pabaigos, dabar ateinu vienąkart per savaitę.
Gal galėtum papasakoti, kaip vyksta savanorystė?
Socialinėje tarnyboje yra dvi dienos dalys. Nuo 10h iki 14h ateina žmonės pasiimti drabužių, o paskui, nuo 14h iki 16h – savanoriai tvarkosi, reikia vėl sulankstyti drabužius ir viską padėti į vietas. Kadangi aš esu ne tokia patyrusi savanorė, o labiau naujokė, man paskambino Snieguolė [VA Carito socialinės tarnybos vadovė] ir patarė ateiti nuo 14h. Nesu buvusi nuo ryto, kai žmonės ateina rinktis rūbų, visada ateinu, kai jau viskas kaip ir tylu.
Mano darbas buvo gražiai sulankstyti drabužius, gražiai sudėti viską į dėžes. Žmonės atneša drabužių ir juos reikia iš maišų į dėžes arba į lentynas sudėti. Tai užtrunka gana ilgai. Yra ir žaislų, kuriuos reikia išrūšiuoti, būna sulaužytų žaislų… O paskutinis mėnesio ketvirtadienis yra sanitarinė diena, reikia tvarkytis, išplauti grindis, išvalyti dulkes. Ne pati maloniausia diena, bet reikia tai daryti.
Grafikas labai laisvas, galiu atvykti ir išvykti kada man patogu, pagal susitarimą su Snieguole. Kai pradėjau savanoriauti, turėjau laiko atvykti dažniau – antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį. O dabar ateinu vieną kartą per savaitę trečiadieniais, buvau ir vakar.
Kaip sekėsi dirbti kartu su kitais savanoriais?
Kai atvykau birželio pabaigoje mane pasitiko labai draugiškos savanorės ir Snieguolė, irgi labai draugiška ir „faina”. Jos visada man siūlo išvirti kavos ir arbatos, čia visą laiką labai svetinga aplinka. Dar kelios merginos ateina, mes kartu dirbom, galėjom kalbėtis ir lankstyti drabužius. Snieguolė ir kitos savanorės visada šypsosi, visada sako „laba diena”, pakalbina. Jos yra tikrai labai mielos moterys ir buvo ne taip baisu, nes jos visada gali padėti. O su tom merginom mes esam bendrametės, tai turim ir apie ką pasikalbėti.
Patys svarbiausi žmonės yra ilgametės savanorės, moterys, kurios ateina jau gal 10 metų. Jos sako, kad trūksta rankų ir jaunesnių žmonių, kurie galėtų ateiti savanoriauti. Nors mokykloje yra socialinės valandos, bet jaunesni žmonės į Carito socialinę tarnybą nelabai kiekvieną dieną ateina – todėl jos labai apsidžiaugė, kad mes atėjom ir savanoriavom.
Ką tau davė ši savanorystės patirtis?
Aš esu toks žmogus, kuris nelabai mėgsta naujus žmones arba atsidurti situacijose, kuriose nieko nežinau. Ir kai čia atvykau, nieko nežinojau, nežinojau, kur eiti, reikėjo skambinti. Teko susipažinti, bendrauti, dirbti kartu… Tai man davė daugiau pasitikėjimo savimi.
Į drabužių rūšiavimą ateina skirtingi žmonės pasiimti drabužių. Pamačiau labai daug žmonių – kai kurie būna draugiški, kai kurie – nelabai. Daug išmokau žiūrėdama į kitas savanores, kaip jos sugeba spręsti skirtingas situacijas, kartais konfliktines. Buvo žmonių, kurie ateidavo per sanitarinę dieną, ir prašydavo drabužių, kartais truputį neblaivūs. Kitos savanorės tikrai gerai tokiose situacijose susitvarkydavo ir labai mandagiai su visais žmonėmis kalbėdavo. Viskas vyksta labai žmoniškai, nebuvo jokių ginčų ar panašiai. Būna skirtingų žmonių ir su visais reikia bendrauti.
Išmokau būti atviresnė žmonėms. Yra toks stereotipas, kad žmonės, kurie negali sau nusipirkti drabužių, yra „žemesni”… Atrodo, prieš čia atvykstant aš neturėjau tokio stereotipo, bet vis tiek buvo tokios nuostatos kažkur giliai viduje. Dabar aš tokių neturiu – manau, kad skirtingi dalykai gali nutikti gyvenime. Man tai buvo pagrindinė vertybė, kurią išsinešu. Tapau atviresnė ir nesprendžiu apie žmogų tik iš to, kaip jis atrodo.
Kaip manai, kuo ši savanorystė yra svarbi?
Drabužiai yra vienas iš bazinių žmogaus poreikių. O mes gyvenam Lietuvoje, šalta būna. Reikia drabužių, skirtingų drabužių, ir kartais žmonės tiesiog neturi galimybių arba pinigų jų nusipirkti. Na, ir Akropolyje drabužiai yra nepigūs. Dėl to ši savanorystė yra prasminga, nes nors ir dėliodama drabužius aš galiu padėti kažkam išpildyti tą bazinį poreikį.
Ačiū už pokalbį.
Kviečiame savanoriauti Vilniaus arkivyskupijos Carito socialinėje tarnyboje ir padėti atliepti pirminius žmogaus poreikius! Savanorių anketą galite rasti čia.