Dienoraštis

Kai netekome susitikimų: santykio kūrimas „iš namų“

Lina Gervytė-Michailova, vadovaujanti Vilniaus arkivyskupijos Carito Vaikų dienos centrui „Vilties angelas“, dalijasi mintimis, kaip karantino metu palaiko ryšį su vaikais. „Vilties angelą“ prieš karantiną lankė 43 vaikai, šiuo metu su jais visais palaikomas ryšys nuotoliniu būdu.

Vilniaus arkivyskupijos Carito vaikų dienos centras „Vilties angelas“ uždarytas jau visą mėnesį. Lietuvoje paskelbus karantiną, vaikų dienos centro komandoje įsivyravo kažkoks nesusipratimo jausmas keliantis naujus, iki tol nebūtus, klausimus. Kaip dirbsime nuotoliniu būdu? Tvarkysimės patalpas? O kokia prasmė dezinfekuoti rankenas vėl ir vėl, kai vaikai nebevarsto dienos centro durų? Tvarkyti dokumentus? Dabar, kaip niekad, galime suvokti išgrynintą mūsų Caritas tarnystės esmę. Mūsų kasdienis darbas yra kurti santykį. Ir šiuo metu tai yra ypatingai svarbu socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams.

Abipusis santykis yra daugybės dienų įdirbis. Kuriame draugystę su vaiku, su jo šeima. Draugystę, kuri gydytų, leistų jaustis vertingiems, svarbiems, reikalingiems. Draugystę, kuri padeda atsikelti parklupus. Kaip tą padaryti nuotoliniu būdu? Kai kitoj pusėj telefono girdi: ,,taip… ne… normaliai…“ Mūsų darbe gyvas susitikimas yra būtinas! Nėra kito įrankio. Tik santykis. Mes galime vežti maistą, tokiu būdu parodome rūpestį, taip pat galime susiskambinti, nors palaikyti pokalbį ir labai sunku. Galime mėginti padėti vaikams prisijungti prie nuotolinio mokymo programų. Bet tai panašu į darbo imitavimą, kai vaikštai po kabinetą su garsiai kaukšinčiais aukštakulniais ir garsiai vartai popierių segtuvus.

Štai tikra istorija: šeima su dviem pradinių klasių amžiaus vaikais gyvena viename kambaryje. Tėvystės, socialiniai ir buitiniai įgūdžiai riboti (neišugdėme, kai turėjome galimybę dirbti tiesiogiai…), abu vaikai, turintys elgesio sunkumų, sunkiai sukoncentruoja dėmesį ir sunkiai priima taisykles (tikriausiai gerai girdi tik grasinimus bausmėmis – tikėtina, jog šitas variantas ir bus pasitelktas). Dienos centre mes galime padėti vaikui, kai sėdime šalia, kai susitinkame su kiekvienu individualiai, kai per žaidimą ir draugystę susitariame, kai laikome vaiko ranką savo rankoje, kai šimtą kartų jį giriame ir drąsiname, kai tiek pat kartų gyvai, žiūrėdami jam į akis, primename dienos centro taisykles.

Štai tikra istorija: šeima su dviem pradinių klasių amžiaus vaikais gyvena viename kambaryje. Tėvystės, socialiniai ir buitiniai įgūdžiai riboti (neišugdėme, kai turėjome galimybę dirbti tiesiogiai…), abu vaikai, turintys elgesio sunkumų, sunkiai sukoncentruoja dėmesį ir sunkiai priima taisykles (tikriausiai gerai girdi tik grasinimus bausmėmis – tikėtina, jog šitas variantas ir bus pasitelktas). Dienos centre mes galime padėti vaikui, kai sėdime šalia, kai susitinkame su kiekvienu individualiai, kai per žaidimą ir draugystę susitariame, kai laikome vaiko ranką savo rankoje, kai šimtą kartų jį giriame ir drąsiname, kai tiek pat kartų gyvai, žiūrėdami jam į akis, primename dienos centro taisykles.

Kita tikra istorija: paauglė mergina, jau gerokai iki karantino vengusi mokyklos lankymo, pasiteisindavo bloga savijauta ar pramiegojimu. Dabar kaip? Rytais ilgai miega. Neturi kompiuterio, nepavyksta prisijungti… Juk dabar yra pagerintos sąlygos pramiegoti. Reikėjo daugybės arbatos puodelių su šia mergaite, daugybės atvirų pokalbių šlifuojant Vilniaus senamiesčio gatves, kad motyvuotume lankyti mokyklą, kad įgytume pasitikėjimą. Pavyko? Taip. Bet tik žiūrint į akis, kalbant į širdį.

Ir kai iš mūsų atimtas pagrindinis darbo įrankis – susitikimas, – ilgėdamiesi vaikų veidų, jų šypsenų ir kartais liūdnų akyčių, galvojame apie kiekvieną iš jų konkrečiai. Rašome laiškus, ruošiame maisto paketus ir bent pro duris pamojuojame. Nesame vieni lauke šiuo metu. Mums padeda savanoriai, kurie daug metų pažįsta dienos centro šeimas ir vaikus. Prisidengę medicininėmis kaukėmis ir pirštiniuotom rankom, pasikrovę maisto maišus į savo mašinas važiuoja vaikų namų link. Mūsų rėmėjai ir bičiuliai teikia įvairią pagalbą. Skambina, klausia, dovanoja, aukoja… O juk visiems nelengvas metas.

,,Keistas laikas!“ – vis girdime šią mintį. O gal iki šiol gyvenome kažkaip keistai? Bėgome, dirbome, per daug dirbome, uždirbome, pirkome… Buvome tiek vertingi, kiek buvome aktyvūs, dalyvavome, darėme, turėjome, vartojome, galėjome… Carite dirbdami visada turime būti budrūs. Tikriausiai irgi lengvai buvome įsisukę į efektyvumo rodiklių skaičiavimus.

Gal Covid-19 virusas mus padarė truputį tarpusavyje lygesnius? Ar vargšas, ar turtingas, ar silpnas, ar stiprus. Šiandien mes kiekvienas galime susirgti, šiandien nė vienas negalime skristi lėktuvu ir negalime užsisakyti prabangaus viešbučio… Šiandien mes visi liekame namuose. Ne, štai ir nelygūs. Vienų mūsų namai jaukūs ir ramūs, kitų tokie, iš kurių norisi sprukti…

Labai laukdama susigrąžinti savo ,,darbo įrankį“, tikiu, kad ir šioje susitikimų dykynėje Kristus yra gyvas!

Prisidėti prie gerų darbų VA Carite galite ir jūs, skambindami arba rašydami trumpuoju telefonu numeriu 1454. Auka 5 Eur.

Vaikų ir paauglių dienos centro ,,Vilties angelas” vadovė Lina Gervytė-Michailova