Dienoraštis

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ metinė konferencija

2019 m. gegužės 25 d. vyko metinė Vilniaus arkivyskupijos Carito konferencija „Dėkokime Viešpačiui už jo ištikimąją meilę žmonijai“, skirta Carito 30-ečiui paminėti ir visiems Carite tarnaujantiems padėkoti. Šiuo metu čia darbuojasi daugiau kaip 100 darbuotojų ir daugiau kaip 600 savanorių, kurie skiria savo laiką motinoms, vaikams, nusikaltimų aukoms, laisvės atėmimo įstaigose įkalintiems žmonėms, skurstantiesiems, pabėgėliams ir kitiems visuomenės nuskriaustiesiems pagelbėti.

Konferenciją pradėjęs arkivyskupas Gintaras Grušas akcentavo, kad per 30 Carito gyvavimo metų daug nuveikta. Tačiau, nepaisant to, svarbu neužsisėdėti, nebijoti atsinaujinti ir svarbiausia nepamiršti dėkoti tiems, kuriems galime tarnauti. Arkivyskupas  atkreipė dėmesį į tai, kad Caritas nėra uždara bendruomenė – Carito darbai yra ne tam tikros žmonių grupės laisvalaikio leidimo būdas, pareiga, bet visos Bažnyčios esmė. Šiuolaikinė visuomenė vadovaujasi požiūriu „aš galiu pats“, o tarnavimas Carite moko išeiti iš individualistinio gyvenimo būdo. Caritas moko nuolankumo, moko ne tik teikti pagalbą, bet ir pripažinti, kad ir mes visi nesame tobuli, kad mums sunku pastebėti Jėzų gyvenimo sunkumų sulaužytame žmoguje. Ėjimas netobulo, kenčiančio žmogaus link reikalauja drąsos keistis, atsisakyti dalykų, prie kurių esame pripratę, ir leisti Dievui veikti per mus. Arkivyskupas pasitelkė popiežiaus Pranciškaus duotą pavyzdį ir paskatino eiti prie sulaužytų žmonių su tokia meile ir su tokiu atvirumu, kaip kad einame prie sulaužytos duonos tabernakulyje, jis kvietė tarnaujančius Carite būti gyvuoju tabernakuliu.

 Carito jubiliejaus proga esami ir buvę vadovai kalbėjosi apie tai, kokį kelią reikėjo nueiti, kad Vilniaus arkivyskupijos Caritas taptų toks, koks yra dabar. Kalbėdamas apie Carito atkūrimą, kardinolas Audrys Juozas Bačkis teigė, kad prieš 30 metų atvykus  į negandų iškankintą Lietuvą pirmiausia norėjosi padėti vargstantiems žmonėms. Tad ir Caritas Lietuvoje pirmiausia gimė iš idėjos, kaip atsakyti į žmonių vargą. Carito vadovai – Balys Stankus, Linas Kukuraitis, Jolita Matulaitytė – akcentavo, kad Caritas pirmiausia ne institucija ar organizacija, bet santykis su kitu, jie dėkojo už tarnystės Carite dovaną, už tuos žmones, kurie ateina norėdami gauti pagalbos, ir už tuos, kurie teikia pagalbą. Carito vadovai prisipažino, kad vadovavimas Caritui yra ne tik didelis džiaugsmas, bet ir sunkus darbas, kuris būtų žmogui nepakeliamas be Dievo pagalbos.

Konferencijos metu buvo galima išgirsti ir pačių Carito savanorių liudijimų. Savanorės Regina ir Rasa atviravo, kad sunkiausia buvo savanorystės pradžia. Užsieniečių integracijos programos savanorė Regina prisipažino, kad jai prireikė nemažai drąsos palikti keturias sienas, palikti visai patogų, bet džiaugsmo neteikiantį darbą namie ir atvira širdimi eiti į žmones. Jei kas nors jai, sėdinčiai tarp keturių sienų priešais kompiuterio ekraną, tuo metu būtų pasakęs, kad vieną dieną ji kalbės grupėms užsieniečių, organizuos renginius, Regina nebūtų tuo patikėjusi. Šiandien Regina džiaugiasi savo pasirinkimu ir teigia, kad savanorystė Užsieniečių integracijos programoje padėjo jai atrasti tikrąjį savo pašaukimą ir paneigė jos neigiamą požiūrį į pabėgėlius, kurį, kaip ir daugelis žmonių, ji buvo susidariusi iš medijose skleidžiamos informacijos. „Artumo“ programos savanorė Rasa kalbėjo, kad iki savanoriaujant Carite jai būdavo labai sunku praeiti pro neįgaliojo vežimėlyje sėdintį ar šiaip vargstantį žmogų. Caritas išmokė nebijoti kitų skausmo, tai – gyvenimo mokykla.

Bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas kun. Kęstutis Dvarerckas dalinosi, kad sunkiausia darbo su kenčiančiais dalis yra tų žmonių netektys. Kai miršta nuo narkotikų perdozavęs žmogus, kuris atvažiavo į bendruomenę gydytis, apima jausmas, kad kažko iki galo nepadarei. Tada kaip niekada geriau supranti, kad esi netobulas, kad nesi Dievas. Tarnystė Carite ir yra ypatinga tuo, kad nematydami akivaizdžių rezultatų, o kartais matydami tokius rezultatus, kurie paneigia mūsų lūkesčius išgelbėti kenčiantį, nenuleidžiame rankų – ir toliau darome gerumo darbus, atramą rasdami Carito bendruomenėje ir maldoje.

Tad konferencijoje pradedant pasidalinimais grupelėse, baigiant šv. Mišių šventimu ir pietumis prie bendro stalo buvo dėkojama ne tik Carito darbuotojams, savanoriams, bet labiausiai Dievui ir Jo teikiamoms malonėms, be kurių nevyktų nuostabūs Carito darbai ne tik pačioje Carito, bet ir visoje tikinčiųjų bendruomenėje.

Teksto autorė: Karolina Šiaulytė

Nuotraukų autorius: Konstantinas Karašauskas