Dienoraštis

… esam tik įrankiai, priemonės Dievo plane

Kai mano lankyta močiutė iškeliavo pas Viešpatį, mane kankino vienintelis klausimas: kodėl Dievuliukas taip greitai ją iš manęs paėmė? Ir atsakymą gavau. Supratau, kad ne aš buvau svarbiausia šioje istorijoje. Tuo ir norėčiau pasidalinti.

Susipažinau su a. a. močiute 2017 metų lapkričio 2 dieną. Kad jai reikia papildomos pagalbos, pasakė socialinė darbuotoja, kuri močiutę lankydavo kasdien (išskyrus savaitgalius). Ji padėdavo nudirbti būtiniausius darbus, nes padėti močiutei nebuvo kam – jos abu vaikai dirba ir gyvena užsienyje. Močiutė buvo labai miela, visada besišypsanti, labai geranoriška, taiki, tvarkinga, bendraujanti, inteligentiška, labai guvi ir aktyvi, tačiau jai reikėjo pagalbos, nes ji sirgo senatvine demencija, ateinant ir išeinant reikėdavo ją atrakinti ir užrakinti. Raktų palikti močiutei nebuvo galima. Išeinant ji visada prašydavo jos neužrakinti. Tai buvo vienas sunkiausių bendravimo su ja momentų.

Mes eidavome pasivaikščioti, sekmadieniais važiuodavome į bažnyčią, paskui užeidavome į kavinukę pyrago gabalėlio ir arbatos puodelio. Tiek daug kalbėdavomės ir juokdavomės, kad, mano nuostabai, liga lyg išgaruodavo – aš jos nepastebėdavau. Apie ją primindavo tik kartais namuose ilgai ieškomas koks nors daiktas.

Mūsų draugystė tęsėsi neilgai. Močiutė, vieną savaitgalį leisdama viena, iššoko pro balkono langą (pirmame aukšte) ir susilaužė koją. Taip ji atsidūrė ligoninėje. Lankydama mačiau, kaip ji kiekvieną dieną silpsta. Nesupratau, kodėl priekaištavau gydytojai, verkiau, nemiegojau naktimis, kovojau su vėjo malūnais net tada, kai močiutė jau nebesikėlė, nebevalgė, nebereagavo… Kūčių dieną sunkiai, bet pavyko persižegnoti, suvalgyti plotkelę, Kūčių vakarienę. Kai močiutei tapo sunku kalbėti, sutarėm, kad į mano klausimus atsakys mirksėdama, jei atsakymas „taip“, ir papurtys galvą, jei atsakymas „ne“. Taip mes susikalbėjom.

Prisimenu savo paskutinį močiutės aplankymą jau senelių namuose. Ji nebereagavo į aplinką ir aš pajaučiau, kad ji greitai iškeliaus pas Viešpatį. Budėdama prie jos meldžiausi, peržegnojau ir paprašiau Dievuliuko ją greičiau paimti pas save. Močiutė pas Jį iškeliavo kitą dieną.

Kalbėdama su vienuole klausiau, kodėl Dievas močiutę paėmė iš manęs taip greitai, neleidęs mums ilgiau bendrauti? Vienuolė manęs paklausė: „O kaip tau atrodo, ar močiutei ten, pas Viešpatį, blogiau, nei užrakintai vienai?“

Ir aš supratau, koks Dievas gailestingas. Pasiimdamas ją pas save, sutrumpino močiutės kančias. O kad jai nebūtų taip sunku išeinant, paskyrė mane jos pagalbininke.

Mums kartais sunku tai suprasti ir eiti ten, kur Dievas mus kviečia. Mes galvojam apie save, savo netektį, atsiradusią tuštumą, pamiršdami, kad esam tik įrankiai, priemonės Dievo plane, per kuriuos Jis atlieka tai, kas žmonėms geriausia. Savanoriaujant bus ir labai labai gera, nes atiduosim visą save, visą savo meilę ir laiką, už kurį Dievas mums atlygins šimteriopai. Bet bus ir daug kančios, ašarų, nemiegotų naktų ir net žygdarbių – su Dievo malone palydėti lankomą žmogų pas Viešpatį. 


Vilniaus Šv. Juozapo parapijos Carito „Artumo“ programos savanorė Virginija