„Socialinis darbas yra didžiulė atsakomybė, kurios nei vienas neturėtume nešti vieni.“ – rašo Donatas Nagumanovas, socialinis darbuotojas, Vilniaus arkivyskupijos Carito Alternatyvaus mokymosi centro jaunimui vadovas. Vyras jau šešioliktus metus dirba Carite, padeda socialiai pažeidžiamiems jaunuoliams atsistoti ant kojų ir pradėti gyvenimą.
Ši profesija – sudėtinga, reikalaujanti daug vidinių resursų ir atsidavimo. Neveltui kasmet rugsėjo 27 dieną oficialiai švenčiame socialinio darbuotojo dieną. Lygiai prieš trisdešimt metų, 1993 m. rugsėjo 27 d. įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų suvažiavimas. Nuo to laiko socialiniai darbuotojai Lietuvoje prisilietė prie daugybės gyvenimų ir ne vieną žmogų palydėjo sunkiame kelyje.
Šiandien, socialinio darbuotojo dienos proga, dalinamės Donato Nagumanovo laišku, adresuotu kiekvienam socialiniam darbuotojui.
„Norėčiau pradėti savo rašliavą socialinio darbuotojo dienos proga ne nuo savo istorijos, kaip iš gerai apmokamo ofisinio darbo atsiradau socialinio darbuotojo vaidmenyje, bet nuo palinkėjimo. Kad skubantys ir neturintys laiko visko skaityti, išgirstų bent šią – pagrindinę mintį.
Mano palinkėjimas socialinio darbuotojo dienos proga – nebūk vienas. Jei esi socialinis darbuotojas (ar tiesiog dirbi su žmonėmis), prašau, daryk viską, kad savo profesiniame kelyje nebūtum vienas.
Savo jau šešioliktus metus įpusėjusioje kelionėje teko išgyventi įvairias stadijas: nežinojimo, atradimo, pokyčių, iššūkių, rutinos, profesionalumo, sužvaigždėjimo, nuolankumo ir t.t. Ir žinote, kiekvienoje profesinio gyvenimo stadijoje aš atpažįstu žmones, kurie ėjo/eina šalia. Šiandien, kaip niekada anksčiau, atpažįstu jų svarbą mano kasdieniame darbe. Ir be galo jais džiaugiuosi.
Dažnai paklaustas interviu metu, kas mane laiko šiame darbe, sumegzdavau gražų, prasmingą atsakymą apie pakeistus žmonių gyvenimus – ir tai yra dalis tiesos. Bet didžiausia dalis – tai šalia esantys žmonės – bendradarbiai-bendrakeleiviai, kurie man leido nebūti vienam keičiant gyvenimus. Socialinio darbo paskirtis įgalinti žmogų, nukreipti jį tinkama kryptimi, padėti jam priimti teisingus, savo gyvenimą keičiančius sprendimus. Bet tas nedidelis darbuotojo stumtelėjimas juk yra toks svarbus ir savyje turi didžiulį svorį, didžiulę atsakomybę. Ir negali to priimti vienas.
Žinote, kodėl aš vairuotojo pažymėjimą išsilaikiau tik kelios savaitės iki savo 30-ojo gimtadienio? Nes iki tol man buvo baisu. Aš žiūrėdavau į kitus vairuotojus ir niekaip nesuprasdavau, kaip jie gali ir į kelią žiūrėti, ir pavarų svirtį judinti, ir pedalus spaudinėti, ir į veidrodėlį žiūrėti ir dar su keleiviais kalbėtis. O kur dar tos kraupios žinios, kurios pranešdavo apie baisias avarijas kelyje. Ir man tai visada atrodė didžiulė atsakomybė. Taip atrodo ir dabar. Kas kartą atsisėdęs už vairo, aš įkvėpiu, susikaupiu ir susikoncentruoju į viską, kas supa automobilį.
Socialinis darbas prisiliečia prie kitų žmonių gyvenimų ir tai yra didžiulė atsakomybė, kurios nei vienas neturėtume nešti vieni. Ir kokia privilegija turėti šalia bendrakeleivius, kurie sureaguoja, kurie turėdami kitokį matymą, gali į situaciją pažiūrėti kitomis akimis. Čia nekalbu apie konfidencialumo pažeidimus, kalbu apie žmogiškus pašnekesius, apie savo jausmų išsakymą, apie tai, kaip man būnasi su žmogumi, kuriam noriu padėti, apie tai, kas mane neramina. Dažnai girdžiu socialinį darbuotoją vadinant super herojumi. Na jei tai tiesa, tai vienatvė socialiniam darbuotojui yra kaip kriptonitas – ji atima ryžtą, jėgas, pasitikėjimą ir surakina nesėkmei.
Nebūk vienas.“