Dienoraštis

Dabar mūsų prioritetas – gyvenimas

Dalijamės jautria Polinos (r.p. vardas pakeistas) istorija apie tikėjimą ir negandas užklupus karui Ukrainoje.

Likimas nebuvo man labai dosnus, ir tai aš jutau visą laiką.

Visą savo sąmoningą gyvenimą pragyvenau Slovjansko mieste, Donecko srityje. Niekada nebuvau išvykusi už jo ribų.

Ir štai… 2022 metų vasario 24-oji. Kažkodėl nemiegojau visą tą naktį, lyg turėčiau kažkokią nuojautą. Kad greičiau prabėgtų naktis, žiūrėjau televizorių. Staiga 5 valandą ryto pamačiau, kad sprogimai visoje Ukrainoje. Aš tiesiog praregėjau. Iš karto suvokiau – tai karas. Jau tada sklido įvairios kalbos apie karo pradžią. Iš siaubo norėjosi rėkti, kad mane išgirstų visi, tačiau žinojau, kad dar labai anksti, ir visi miega. Vyras ir tas buvo darbe. Negalėjau nustygti vietoje ir jau 6.30 pradėjau skambinti visiems savo pažįstamiems, erzinau visus savo žinia. Niekas nenorėjo tuo patikėti ir sakė, kad esu tiesiog fantazuotoja.

Kitas dienas atsimenu miglotai. Tai buvo bėgimas per parduotuves, turgus, kad prikimščiau šaldytuvą produktų, stovėjimas eilėse, laukiant pensijos. Miestas gyveno toliau kaip ir anksčiau, tačiau jautėsi įtampa, nerimas, ir kažkas naujo sklandė jame.

Karo įvykiai iš karto mus pakeitė. Visi pradėjome padėti vienas kitam. Ne savo valia, dėl  įtampos ir išgyvenimų mes iš karto pasenome visais 10 metų. Turtingieji, taip vadinami kieti, pradėjo kažkur išvažiuoti, o mūsų kišenėse švilpė vėjas (padidėjo skurdas), likome namuose, net nesusimąstydami apie tai, kad ir mūsų laukia ta pati lemtis. Mano vyras nuolat vaikščiojo po kiemą, tarytum norėdamas atsisviekinti su juo, ir vis kartojo, kad šis karas ilgam, lygino jį su 2014-ųjų karu.

Baisiausias, nepataisomas ir neapsakomai siaubingas dalykas mano gyvenime nutiko kovo 23 dieną, praėjus mėnesiui nuo karo pradžios. Miršta mano vyras, ir aš lieku viena, be pinigų ir lėšų pragyvenimui. Laidotuvėms išleidau visas santaupas. Net mirti per karą mūsų šalyje yra brangus malonumas, kainavęs 15 tūkstančių grivinų.

Mano dukra su anūke tuo metu jau buvo Lenkijoje, o mūsų mieste tada jau prasidėjo apšaudymai. Man buvo labai baisu, kadangi neturėjome rūsio, kuriame galima būtų pasislėpti pavojaus metu. Sėdėdavau vonioje su puodu ant galvos, ant kurios pradėjo šviestis pirmieji žili plaukai.

Kadangi sergu cukriniu diabetu, kiekvieno sprogimo metu mano cukrus šoktelėdavo iki 14. Negalėdama daugiau kęsti šių išbandymų, apsigyvenau savo svočios namuose kitame miesto gale. Labai jai esu dėkinga, kad priglaudė mane sunkią minutę ištisiems pusantro mėnesio. Iš karto noriu pasakyti, kad vėliau šis namas buvo sugriautas ir atstatyti jo jau neįmanoma, o svočia su svotu per stebuklą išsigelbėjo ir dabar svetimame krašte gydosi savo nesaldaus gyvenimo žaizdas, nes jie jau ir grįžti neturi kur.

Tai buvo nedidelis nukrypimas, ir aš grįžtu prie savo pasakojimo. Gyvenome mes su svočia draugiškai, slėpdamosi nuo apšaudymų rūsyje, dažnai ten ir ilsėdavomės. Gyvenome… lengva pasakyti. Gaudžiant kanonadai, sodinome bulves, sėjome agurkus, laistėme, tampėme vandenį, sodinome, ravėjome… Kiekviena diena – tarytum metai, sieloje tuštuma. Mano svotas nuolatos vartojo tabletes, kadangi buvo patyręs insultą, nesuvokė, kad vyksta karas, ir buvo nepatenkintas, kad jo namuose gyveno kažkokia kampininkė.

Nepaisydama sąžinės priekaištų, pagaliau aš išvažiavau gyventi į savo namus. Baisu buvo tik pirmąją naktį, kol kas nebombordavo, o po to buvo nepakeliama ieškoti „penkto kampo“ ir aš nusprendžiau išvažiuoti. Mano draugės tuo metu jau beveik visos buvo išvažiavusios į Vakarų Ukrainą, kvietė mane pas save. Išvažiavau į Rivnę. Ten evakavo visus Slovjansko gyventojus; ir tai tik iš trečio karto, ir tai buvo dėl mano kaltės. Vis negalėjau pasiryžti tokiam beviltiškam žingsniui, ir net jau sėdėdama autobuse, kuris vežė į Dniprą, aš prašiau vairuotojo nuvežti mane atgal į Slovjanską. Jis pasirodė esąs išmintingas žmogus ir įkalbėjo mane judėti pasitikti savo likimą.

Kas bus su manimi, tada mane mažai jaudino. Aš atsidaviau Dievui į rankas, ir man labai pasisekė. Savo esybe esu ribotas žmogus. Aš ėmiau iš gyvenimo tik tai, ką jis man pakišdavo. Bet visada troškau ištrūkti iš savo „kapsulės“ ir bent kažkiek pažinti mane supantį pasaulį.

 

Apie savo priverstinę emigraciją noriu papasakoti viską, kaip buvo. Taigi, noriu sugrįžti prie Dnipro. Ten turėjome pirmąjį sustojimą. Mus priglaudė centrinė krikščionių evangelikų baptistų bažnyčia, esanti Degtiariovo gatvėje 39. Ten susipažinau su labai gerais žmonėmis. Po registracijos man iš karto pasiūlė važiuoti ne į Rivnę, bet į Austriją arba Lietuvą. Vykti į užsienį siūlė tik vienišiems. Du vyrai išvyko į Austriją, o aš – į Lietuvą, kadangi žinojau, kad ten žmonės taip pat kalba ir rusų kalba. Maldos namuose buvau keturias dienas, tačiau norėjosi ten likti iki karo pabaigos. Bet grupė jau buvo sudaryta ir mus išvežė į Lvivą. Kelionės metu aš pirmą kartą pajutau pasididžiavimą Ukraina. Visose stotyse mes buvome sutikti, pamaitinti, mums išduodavo sausuosius maisto davinius.

Mane labai nustebino ir sužavėjo toks dėmesys. Į Lvivą mes atvykome 3 valandą nakties, ir net tokiu metu mus pasitiko, greitai apgyvendino nakčiai, o ryte pamaitino ir komfortišku autobusu, kuriame buvo kondicionierius, internetas, televizorius ir biotualetas, mes išvykome į Lenkiją, o vėliau ir į Lietuvą. Pasienyje su Lenkija mums leido pasiimti viską, ko mes norėjome, ir tai buvo nenusakomas jausmas, kaip galima imti viską, ko tik nori, be pinigų? Mes visi tai patyrėme pirmą kartą savo gyvenime.

Į Lietuvą mes atvykome anksčiau laiko, pirmą valandą nakties, į Alytaus registracijos centrą. Ir vėl mes patyrėme tokį patį dėmesį, įvyko registracija, ir jau kitą dieną mums pradėjo siūlyti gyvenamąsias vietas. Mus taip gąsdino nežinomybė. Bijojome nepatikti savo butų šeimininkams, ir to, kad mūsų niekas nepaims. O kai man paskambino Zita, ji man iš karto patiko dėl savo malonaus balso. Aš verkiau ir buvau septintame danguje iš džiaugsmo. Praėjo visos baimės, viduje tapo ramu. Atvažiavusi į Ignaliną, į Zitos namus, aš pamaniau, kad patekau į rojų, apie kurį ir pasvajoti negalėjau. Zita atidavė man savo miegamąjį su plačia lova ir dar vieną greta buvusį kambarį. Aš namuose negyvenau taip komfortiškai, o pati Zita miegojo ant čiužinio, padėto ant grindų. Ji maitina mane kaip šeimos narį. Visi ukrainiečiai su pavydu sako, kad man su Zita pasisekė.

Atskira padėka Jurgitai. Tai draugės savanorės, kurios atiduoda save mums, ukrainiečiams. Jos globoja mus visus dieną ir naktį, dirbdamos dviejuose darbuose ir retai būdamos namuose. Zita iš karto viską perėmė į savo rankas. Ji apibėgo visas įstaigas, kad mane užregistruotų. Nežinau, kaip būčiau su tuo susidorojusi pati. Kadangi sergu cukriniu diabetu, nuvedė mane pas gydytoją. Ji padeda man gauti tablečių. Zita niekada neatsisako man padėti, stengiasi surengti pramogų ir nukreipti mane nuo blogų minčių. Kiek daug energijos turi ši moteris! Aš tiesiog pavydžiu jai baltu pavydu. Tokio požiūrio į mane aš nepatyriau savo gyvenime ir net negalėjau įsivaizduoti. Kai skambinu savo pažįstamiems ir giminaičiams, visi man pavydi, jiems nesitiki, o aš bijau išgąsdinti savo laimę. Dar nebuvau sutikusi tokių žmonių. Apie Zitą ir Jurgitą jau žino didžioji dalis ukrainiečių. Aš taip bijau apsikiaulinti, kad jos nesusidarytų nuomonės, kad mes, ukrainiečiai, esame nedėkingi. Mes labai vertiname tai, ką jos daro dėl mūsų, o daro labai daug, eina į žygius, grybauti, sugalvoja mums įvairių užsiėmimų.

Daugelis ukrainiečių nenori iš čia išvažiuoti. Kur gi dar jais bus taip pasirūpinta? Gyvenimas toks yra: amžinai nebus blogai, tačiau amžinai nebus ir gerai. O kad bus gerai, tai tikrai. Po juodos juostos būtinai bus balta. O mes melsime Dievą taikaus dangaus ir tylos ir niekada, patikėkite, neužmiršime to, kas daroma dėl mūsų šioje šalyje. Juk tai, praktiškai,  antrojo fronto atidarymas.

Dėl savo pasirinkimo nesigailime, tikime pergale ir laukiame taikos.

Dabar mūsų prioritetas – gyvenimas. Atsibusti ryte yra laimė. Laimė yra ramiai miegoti naktį be apšaudymų ir nerimo.

Tik ilgesys dar žeidžia mūsų širdis.