„Betanija“ – vieta, kurią jau trisdešimt metų gerai žino nepriteklių patiriantys vilniečiai. Į socialinį centrą jie užsuka pavalgyti, gali nusiprausti. Tačiau jiems, kaip ir visiems žmonėms, reikia daugiau nei maisto, todėl čia taip pat skamba muzika, tapomi paveikslai, puoselėjamas darželis.
Vienuoliktą valandą ryto Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialiniame centre „Betanija“ dar ramu, prie valgyklos esančioje pavėsinėje lūkuriuoja vos vienas kitas žmogus. Dairosi, bendrauja, o paprašyti parodyti, kur įėjimas, paslaugiai šoka palydėti iki durų. Tuo metu virtuvėje darbas verda jau nuo šešių ryto. Taip anksti čia ateina vyriausioji virėja Rima Voitechovič ir padėjėjas Vidas. Pietums jiedu ruošia vieną šiltą patiekalą. Dažniausiai tai būna grūdinė košė su daržovėmis, kotletukai ar vištiena, kartais tiršta sriuba, paskaninta mėsos gabalėliais. Valgiaraštį daugiausiai lemia produktai – kokių gauna, iš tokių ir gamina.
Šalia Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios esanti „Betanijos“ centro valgykla kasdien sulaukia vidutiniškai apie 200-250 nepritekliaus prispaustų lankytojų. Jie čia ateina papietauti, gali gauti maisto lauknešėlių. Vakarienei suteikiama galimybė patiems pasigaminti arbatos ir užkandžių.
Maisto produktų mažėja
Socialinio centro „Betanija“ vadovas Miroslavas Seniutis sako, jog lankytojų skaičius kiekvieną dieną šiek tiek kinta. Dienomis, kai dalijami maisto lauknešėliai, t. y. trečiadieniais ir penktadieniais, žmonių ateina daugiausiai, gali siekti tris šimtus. Pašnekovas apgailestauja, jog surinkti maisto paketus kiekvieną dieną nėra galimybių – nuo pandemijos pradžios jo smarkiai sumažėjo. „Nuo pat pandemijos pradžios labai pasijautė produktų trūkumas, kuris tęsiasi iki šiol. Maistą valgykla gauna iš kelių šaltinių: jį tiekia labdaros organizacija „Maisto bankas“, taip pat besibaigiančio galiojimo termino produktų, „Maistui bankui“ tarpininkaujant, parūpina prekybos centrai. Per pandemiją sumažėjus produktų kiekiui prekybos centruose, tiesiogiai sumažėjo gaunama parama maistu, tad teko ne kartą ieškoti papildomų maisto produktų arba lėšų jiems įsigyti“, – sako centro vadovas. Dar vienas maisto produktų šaltinis yra parapijose surenkama parama maistu, tačiau panašios gerumo akcijos dažniausiai būna tik prieš didžiąsias metų šventes. Lankytojų skaičius centre smarkiai išaugo per pandemiją. M. Seniutis su nerimu laukia, kas bus netolimoje ateityje, taip sparčiai brangstant maisto produktams.
VA Carito socialinio centro „Betanija“ vadovas Miroslavas Seniutis
Vyksta į namus ir į gatvę
Didžiąją dalį „Betanijos“ lankytojų sudaro vyresnio amžiaus asmenys, senjorai, kuriems pritrūksta pajamų maisto produktams. Kita grupė žmonių – darbingi asmenys, kurie šiuo metu arba ilgą laiką nedirba, taip pat lankosi benamiai, kurie gyvena gatvėje arba nakvynės namuose. Karoliniškės, Lazdynai, Viršuliškės, Senamiestis, Naujamiestis, Naujoji Vilnia ir t. t. – į „Betaniją“ užsuka daugelio sostinės rajonų varguoliai.
Pagalba maistu teikiama ne tik „Betanijos“ centro valgykloje. Savanoriai nepriteklių patiriantiems silpniems, ligotiems senjorams arba negalią turintiems žmonėms šiltą patiekalą ir maisto lauknešėlį nuveža į namus. „Pandemijos metu dėl apribojimų negalėjome priimti žmonių, ir tai mus paskatino eiti už savo sienų – patiems juos pasiekti. Ne tik vežėme ir tebevežame maistą, bet ir išėjome į gatvę ieškoti tų, kuriems reikia pagalbos. Nežinojome, kur buriasi šie žmonės, kur jie susitinka pabendrauti, valgyti, miegoti. Per keletą mėnesių išsiaiškinome vietas, užmezgėme ryšį. Mums svarbu suprasti jų poreikius, padėti taip, kaip galime, pavyzdžiui, jei neturi asmens dokumentų, padedame juos sutvarkyti. Tačiau ne visiems pagalbos reikia. Kai kurie gatvėje gyvena daug metų, tai jų gyvenimo būdas, kurio keisti neplanuoja. Jiems pasiūlome apsilankyti centre – papietauti ar įsitraukti į kitas siūlomas veiklas“, – pasakoja M. Seniutis. Pasak pašnekovo, utopiška manyti, kad galime išspręsti, sutvarkyti „Betanijos“ lankytojų gyvenimus, ypač jeigu jie patys to nenori. Sėkmės istorijų, atsivertimų, kurių galbūt labai norėtų visuomenė, nedaug. Kai kurie lankytojai įsidarbina, kurį laiką jų nematyti, tada ir vėl sugrįžta į „Betaniją“. Vadovas pastebi, jog per keletą pandemijos metų socialiniame centre pasikeitė net 70-80 proc. veidų. Tai rodo, kad lankytojų ratas smarkiai išsiplėtė, padaugėjo skurdžiai gyvenančiųjų, kuriems reikalinga pagalba. Daugelis čia besilankančių žmonių yra laikomi visuomenės užribyje esančiais asmenimis. Kaip sako M. Seniutis, „Betanijos“ tikslas – ne dar labiau juos paslėpti, nustumti į užribį, o kaip tik sumažinti atstumą tarp jų ir visuomenės, pamatyti juos, leisti pasijusti žmonėmis. „Nedaug, bet labai svarbu“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kūno ir dvasios alkis
1992 m. įkurta „Betanijos“ valgykla iš pradžių siekė pamaitinti skurdžiausiai gyvenančius vilniečius. 2014 m. tapo socialiniu centru, kur šie žmonės dar gali ir nusiprausti, pabendrauti, dalyvauti sociokultūrinėje veikloje, gauti socialinės darbuotojos patarimų. Higienos centre įrengtos šešios dušinės, parūpinama higienos priemonių, rankšluosčių, drabužių. Higienos paslaugomis, pasak M. Senučio, naudojasi ne tik tie asmenys, kurie gyvena be komunalinių patogumų, bet ir skurdžias pajamas turintieji, siekdami sutaupyti visais įmanomais būdais. Per dieną norinčiųjų nusiprausti būna apie 10-15 žmonių. „Betanijoje“ dirbanti socialinė darbuotoja Miglė Žukauskė lankytojus konsultuoja įvairiais antstolių, socialinių išmokų, būsto, darbo paieškos ar kitais klausimais.
Kūrybines veiklas jau keletą metų centre veda Jekaterina Zibireva. „Labai svarbu patenkinti pirminius žmonių poreikius, t. y. suteikti maistą, galimybę palaikyti higieną. Tačiau mes visi esame žmonės, todėl turime ir kitokių poreikių – norime bendrauti, kurti, džiaugtis“, – sako pašnekovė. Šiuo metu ji su „Betanijos“ lankytojais baigia visus metus trukusį Kryžiaus kelio projektą, kurio metu ant keramikinių plytelių ištapytos Kryžiaus kelio stotys. Kai kurios mozaikos jau kabinamos ant betoninės centrą juosiančios sienos. Kad aplinka taptų dar malonesnė, sieną planuojama apželdinti vijokliais, kurie gražiai apipins paveikslus.
„Terlionės“ veikia terapiškai
Kūrybinių dirbtuvių veiklą J. Zibireva „paveldėjo“ iš savo sesers. „Iš pradžių jas vedė mano sesuo, o jai išvykus perėmiau aš“, – poros metų įvykius prisimena pašnekovė. Idėją, kad nykią sieną galėtų papuošti Kryžiaus kelio stotys, sumanė centro vadovas. J. Zibirevai teko pasukti galvą, kaip padaryti, kad prie jų gamybos prisidėtų ir kuo daugiau centro lankytojų, ir rezultatas būtų patvarus, ilgalaikis ir kokybiškas. Jekaterina nutarė Kryžiaus kelio stočių eskizus piešti ant keramikinių plytelių. Atėję į užsiėmimą lankytojai gaudavo po plytelę, kurią galėjo spalvinti, kaip jiems rodosi gražu. Vėliau plytelės nulakuotos ir mozaikos principu yra klijuojamos ant sienos į vieną paveikslą. „Per metus, susitikdami 1-3 kartus per savaitę, nuspalvinome visas plyteles ir taip paruošėme keturiolika Kryžiaus kelio stočių. Kadangi dirbo daug skirtingų žmonių, tai ir rezultatas – labai įvairus, ryškus. Vieną iš eskizų – Mariją, kraujuojančiose rankose laikančią rožę – paruošė lankytojas Gaudentas. Tiesa, ne visi lankytojai iš karto suprato, ką ir kodėl spalvina. Klausdavo manęs – vėl paterliot atėjai? Arba vienas kitam sakydavo, jog ta mergikė paterliot siūlo“ – juokiasi J. Zibireva. Tapymui įsisiūbavus ir pradėjus geriau suprasti, kas gi čia bus, atsirado ir daugybė plytelių klijavimo „specialistų“: visi turėjo nuomonę, kaip geriau klijuoti, kaip teisingiau tai daryti. Pasak pašnekovės, užsiėmimai buvo labai gyvi, linksmi, o kartais labai rimti, žmonės atsiverdavo, pasakodavo savo istorijas. „Kūrybinė veikla yra ne tik laisvalaikis, žmogiški aukštesnio lygio poreikiai, bet ir būdas pabūti, pasikalbėti. Susitikimai tam tikra prasme yra kaip terapija visiems dalyviams. Be abejo, žmones labai džiugina ir sukurtas darbas. Jie jaučiasi reikalingi, nuveikę šį tą prasmingo“, – teigia J. Zibireva.
Bendruomenė grąžina orumą
Kartą ar du per mėnesį „Betanijoje“ vyksta klasikinės muzikos koncertai, į kuriuos susirenka gausi publika – 50-80 centro lankytojų. Lietuvos muzikos ir teatro jaunieji atlikėjai ne tik atlieka klasikinės muzikos kūrinius, bet ir papasakoja apie instrumentus. „Mūsų lankytojai neturi prieigos prie kultūros, tai jiems būna didelė šventė. Ypač patinka gyvos muzikos koncertai“, – pastebi M. Seniutis.
Pandemijos metu gimė dar viena laisvalaikio idėja – užsiimti miesto daržininkyste. Centro kieme įkurtame šiltnamyje auginami pomidorai, agurkai, kitos daržovės ir prieskoninės žolelės. Pirmaisiais pandemijos metais šiltnamį su didele meile ir entuziazmu prižiūrėjo močiučių grupė: sodino, laistė, akylai prižiūrėjo augalus. Šiuo metu miesto darželiu rūpinasi centro lankytojas ir savanoris Grigorijus. „Nekeliame sau tikslo sukurti kokią nors formalią bendruomenę tarp lankytojų, ryšiai ir draugystės kuriasi natūraliai, tiek, kiek žmonėms to reikia. Vis dėlto bendruomeniškumą skatiname, nes tai yra būdas suteikti lankytojams žmogiško orumo. Pavyzdžiui, maistas jiems ne išdalijamas lyg anoniminiams gavėjams ir valgykite, kur norite, bet jie susėda ir valgo prie bendrų stalų. Sveikinasi, kalbasi. Kai pandemijos metu maisto reikėjo laukti ilgoje eilėje, išlaikant kelių metrų atstumą, tai lankytojus tolino vienas nuo kito ir žmogiškai“, – teigia M. Seniutis. „Betaniją“ aplanko ir kitos bendruomenės – bažnytinės ar visuomeninės. Pavyzdžiui, Anoniminių alkoholikų draugijos nariai dalijasi savo patirtimi, ekumeninė Veikliųjų vyrų bendrija pagamina vakarienę, groja gitaromis ar tiesiog kalbasi.
Svarbus savanorių indėlis
Seniutis nepaprastai dėkingas savanoriams, ant kurių pečių, pasak jo, laikosi „Betanija“. Vieni savanoriai rūšiuoja maistą, kiti padeda jį gaminti, pakuoti. Treti yra savanoriai vežėjai, kurie su savo transporto priemonėmis šiuo metu pristato maistą 50-čiai skurdžiai gyvenančių senolių. Dar kiti padeda palaikyti tvarką ir švarą centre, organizuoja šventes ir t. t. „Dauguma savanorių, ypač ilgalaikių, yra suaugę ar net brandaus amžiaus žmonės. Kodėl jie savanoriauja? Dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, išėjo iš darbo, nori apmąstyti, ką daryti toliau, o kol turi laisvo laiko – prasmingai jį išnaudoti. Kai kurie patiria įvairias asmenines krizes – netektis, skyrybas ir kita, savanorystė jiems yra būdas įveikti sunkumus. Labai stipru kasdien čia matyti šiuos žmones ir jų pastangas būti dėl kitų. Taip pat turime savanorių užsieniečių“, – vardija pašnekovas ir tuoj pat supažindina su keletu iš jų.
Sivatharsini Sanmugavel kartu su vyru, kuriam teko bėgti iš šalies dėl asmeninio politinio nesaugumo, atvyko iš Šri Lankos. Moteris pasakoja, jog jai labai patinka padėti žmonėms, mielai tai darydavusi ir gimtojoje šalyje. Kol kūrėsi Lietuvoje, ieškojo darbo, norėjo grąžinti gerumo, kurio mūsų šalyje sulaukė pati. Šalimais dirba ir maloniai šypsosi savanorė Diana Retinskaja, kuri į Lietuvą atvyko ieškoti politinio saugumo dėl savo veiklos Rusijoje. Moteris sako, jog jai tiesiog patinka ką nors daryti dėl kitų. Panašiai kalba ir pats „Betanijos“ vadovas. M. Seniutis centre – jau aštuonerius metus. Kaip sako pašnekovas, buvimas čia jam padeda matyti, koks yra realus gyvenimas ar koks jis galėtų būti, jei kas nors nepasisektų, nesusidėliotų taip, kaip visi tikimės. Ar kas nors mus tuomet pastebėtų? Norisi tikėti, jog taip. Prieš aštuonerius pasikeitusį centrą laiminęs ir atidaręs arkivyskupas Gintaras Grušas išmintingai pastebėjo, jog Dievo santvarkoje, kitaip nei pasaulio ekonomikoje, laimi ne tik tas, kuris gauna, bet ir tas, kuris duoda.
Socialinio centro „Betanija“ suteikta pagalba 2021 m. (iš VA Carito veiklos ataskaitos)
Pagalba skaičiais
- Socialinės pagalbos ir integracijos centras „Betanija“ 2021 m. suteikė pagalbą 1090 žmonių. Vidutiniškai per dieną maisto suteikta 194 asmenims. Iš viso išdalyta net 48 999 porcijų pietų ir maisto lauknešėlių. Iš jų 6 549 pristatyta į namus. Nuvažiuota 7 680 kilometrų.
- Higienos paslaugomis 330 žmonių pasinaudojo 2 410 kartų. Vidutiniškai per mėnesį higienos paslaugos suteiktos 200 asmenų.
- 90 asmenų suteiktos socialinio darbuotojo konsultacijos.
- Grupiniuose užsiėmimuose dalyvavo 90, įvairiose šventėse – 250 asmenų.
- Darbo gatvėje metu pagalba suteikta 131 asmeniui: vyko pokalbiai, konsultacijos, teikta materiali pagalba.
Ramutė Šulčienė
Perpublikuota iš žurnalo „Savaitė“ (2022, birželio 2 d. numeris)