Mieli karitiečiai,
spalio mėnesį Bažnyčia visame pasaulyje pradėjo vadinamąjį sinodinį kelią. Tai pasiruošimas 2023 metais vyksiančiam Vyskupų sinodui, kurio tema šįsyk – pats sinodiškumas. Žodis „sinodas“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „susirinkimą“, o imant jo pirminę, pažodinę reikšmę – „bendrakeleivystę“, „keliavimą kartu“ ar net „vaikščiojimą kartu“, kaip teko matyti kai kada šį žodį verčiant. Siekiama priminti, kad Bažnyčia yra kartu keliaujanti bendruomenė. Atitinkamai ir įvairios organizacijos Bažnyčios viduje – taip pat ir Caritas – yra bendruomenės, kuriose visi jų nariai keliauja drauge.
Tai gražus ir teisingas tikslas, kuris, manyčiau, apsaugo Bažnyčią nuo dviejų pavojų. Bažnyčiai kyla pavojus, viena vertus, pamiršti bendruomeniškumą ir likti vien struktūra, kur viską daro ir už viską yra atsakingi tik maža narių dalis, o kitiems neleidžiama arba jie patys nenori aktyviai įsijungti ir imtis atsakomybės. Kitas pavojus – susitelkti vien į žmogišką bendruomeniškumą, keliavimą drauge suprasti vien kaip bendravimą su kitais žmonėmis ir funkcijų pasidalinimą. Jei būtume tik žmonių bendruomenė, kuo skirtumės nuo visų kitų bendruomenių ar organizacijų?
Vien tik žmonių bendruomenė ilgainiui nusibostų, rizikuotų išsikvėpti. Ir svarbiausia – kur tokia bendruomenė keliautų? Į ekskursijas sužinoti kažko naujo? Ar galėtų rasti gyvenimo kelionės tikslą? Kaip reikėtų dėl tikslo apsispręsti – demokratiniu būdu, daugumos balsų principu?
Manau, kiekvienos vien žmogiškos bendruomenės kelionė baigtųsi tuo, kam galima būtų pritaikyti evangelijos žodžius „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkrinta į duobę?“. Arba, naudojant kitą biblinį įvaizdį, tokia bendruomenė būtų „lyg avys be piemens“, kurios keliavimas iš tiesų yra blaškymasis be aiškaus tikslo.
Adventas (ne tik laikotarpis, bet pats žodis, reiškiantis „atėjimą“) mums primena svarbią tiesą – kad į mūsų tarpą ateina Dievas. Tam, kad mūsų sinodiškumas, keliavimas kartu įgytų tikrąją savo prasmę: taptų keliavimu kartu su Juo, drauge su Juo ir paskui Jį. Dievas ateina mūsų vesti, ganyti (vėl naudojant biblinį įvaizdį), kad neklaidžiotume vieni po „bevandenę dykumą“. Jis ir kiekvienam asmeniškai, ir mums kaip bendruomenei suteikia kelionės tikslą ir jėgų į jį keliauti. Su Juo judėjimas tampa nebe „vaikščiojimu“ šen bei ten ar betiksliu blaškymusi, bet tikra ir prasminga kelione. Nereiškia, kad lengvà, bet prasminga.
Mieli karitiečiai, pirmiausia noriu padėkoti jums visiems, kad esate šalia tų, kurie gyvenimo kelionėje pasiklydo ar suklupo. Kurie toje kelionėje pasijuto vieni arba įkrito į duobę, nes pasitikėjo apgaulinga bendryste tų, kurie patys akli. Tikiu, kad per jūsų tarnystę pats Dievas atsistoja šalia šių žmonių, o jūsų jiems tiesiama ranka reiškia ir Jo kvietimą „kelkis ir sek mane“ – taigi toliau keliauk, bet nebe vienas, o kartu su manimi.
Taip pat linkiu tiek šį Adventą, tiek ir sinodinio kelio laikotarpį išnaudoti įsisąmoninimui, kad ir Carite esame bendruomenė, keliaujanti kartu – kartu su Kristumi ir kartu vienas su kitu. Tegu šis Adventas tampa proga dar kartą dėkoti, kad nepaliko mūsų vienų šio pasaulio kelionėje, šio gyvenimo kryžkelėse. Kad ateina į mūsų tarpą, kad su mumis keliauja, mus veda, rodo kryptį. O kai, būdami silpni, vėl iš kelio išklystame, eina mūsų surasti ir ant pečių parsinešti kaip piemuo paklydusią avį. Besiartinančias Kalėdas išgyvenkime būtent taip – kaip Dievo atėjimą pas mus, kad mūsų žemiška kelionė kartu su Juo ir vieni su kitais taptų džiugi ir praminga, nes vestų į gyvenimo apstybę.
Mons. Žydrūnas Vabuolas
Vilniaus arkivyskupijos Carito kapelionas