„Vaiko vartai į mokslą“: 27 metai rūpesčio ir pagalbos Lietuvos vaikams

Organizacija pradžioje neturėjo nei lėšų, nei patirties. Moterys nuoširdžiai ruošdavo didžiulius siuntinius į Lietuvą, dėdavo sąsiuvinių ir kitų mokymuisi reikalingų priemonių, tačiau netrukus suprato, kad amerikietiški sąsiuviniai lietuviškose mokyklose netinka, o svarbiausia – vaikams labiausiai trūksta ne daiktų.

Tai buvo nelengvas kelias: net „Coca-Cola“ bendrovei buvo teikta paraiška paramai gauti, rašyti kreipimaisi į Lietuvos valdžios institucijas. Negavus nei paramos, nei atsakymų, moterys nepasidavė. Jos ėmė organizuoti lėšų telkimo renginius ir muges JAV, ėmėsi rašyti socialinių įgūdžių ugdymo programą. Netrukus, užmezgė ryšius su Vilniaus arkivyskupijos Carito Vaikų dienos centru „Vilties angelas“, veiklą pradėjusiu dar 1994 m.

Pamažu ryškėjo atsakymas – vadinamiesiems „gatvės vaikams“, kurių tuo metu Vilniuje ir kituose miestuose buvo itin daug, labiausiai reikėjo ugdymo. Lietuvoje pradėjo kurtis vaikų dienos centrai, nors valstybė dar neturėjo nei socialinės politikos, nei finansinių galimybių vaikų užimtumui organizuoti, taip pat trūko patirties ir supratimo, kaip su tais vaikais susikalbėti, kaip juos ugdyti, ką su jais veikti.

1999 m. Rita Venclovienė ir Aldona Kamantienė, parašiusios dalį socialinių įgūdžių ugdymo programos, ryžosi atvykti į Vilnių ir savanoriauti „Vilties angelo“ bei Visų Šventųjų vaikų dienos centruose. Dienomis jos būdavo su vaikais, organizuodavo veiklas, o naktimis ruošdavosi kitai dienai ir, remdamosi kasdiene patirtimi centruose, toliau rašė programą. Viešnagės Vilniuje vis ilgėjo, vėliau pradėta keliauti ir į kitus Lietuvos miestelius, kuriuose kūrėsi pagalvos vaikams erdvės.

Rita Venclovienė prisimena, kokius vaikus sutiko sostinės centruose: dalis jų kalbėjo tik rusiškai, atėję sėdėdavo kampuose, nemokėjo bendrauti, vogdavo daiktus, uostydavo klijus. Vakare tuos pačius vaikus ji sutikdavo Vilniaus gatvėse elgetaujančius. Atpažinę ją, jie šaukdavo: „Rita, duok saldainių!“ Rita, pati būdama mokytoja, leidosi į nuoširdžią draugystę su vaikais. Jai buvo svarbi kiekvieno vaiko nuomonė. Ji siūlydavo veiklas, žaidimus, kurių Lietuvoje tuo metu nežinojo nei vaikai, nei savanoriai, nei centrų darbuotojai.

Lygiagrečiai kelionėms į Lietuvą organizacijos iniciatorės mezgė ryšius su įvairių Šiaurės Amerikos valstijų lietuviais, norinčiais prisidėti prie pagalbos Lietuvos vaikams. Buvo telkiamos aukos, organizuojamos Amerikos lietuvių jaunimo savanorių grupės, kurios atvykdavo kelioms savaitėms savanoriauti vaikų dienos centruose. Taip gimė ne tik pagalba, bet ir gyvas ryšys tarp kartų ir žemynų, net tarp skirtingų kultūrų. Per kelis metus buvo parengtos penkios socialinių įgūdžių ir charakterio ugdymo programos vaikams ir paaugliams – itin reikalingos jauniems socialiniams darbuotojams kaip kasdienio darbo įrankis. Tuo metu ugdymas, kaip pagrindinis prioritetas, dar buvo nauja ir ne visiems suprantama kryptis. Vėliau jis tapo ir neatsiejama Carito misijos dalimi.

Per 27 veiklos metus organizacija „Vaiko vartai į mokslą“ kasmet reikšmingai rėmė 12 vaikų dienos centrų Lietuvoje. Iš jų net trys Vilniaus arkivyskupijos Carito centrai: „Vilties angelas“ bei, tuomet stiprinant parapijų karitatyvines veiklas, naujai įkurti Druskininkų ir Varėnos vaikų dienos centrai.

Organizacijos branduolio nariai, visiškai savanoriškai, vedini minties „norime, galime ir turime padėti“, rūpinosi ne tik kasmetinės paramos telkimu, bet ir rašė projektus kitiems fondams, siekdami finansuoti vaikų edukacines ekskursijas, stovyklas, o dienos centrų darbuotojams organizuodavo profesinius mokymus.

2025 m. pabaigoje organizacija baigė savo veiklą, palikusi daugybę itin svarbių ir reikalingų patirčių Lietuvos vaikams iš sunkumus patiriančių šeimų. Šios organizacijos istorija tapo ir Lietuvos socialinio darbo istorijos dalimi – liudijimu laikotarpio, kai išsilaisvinus iš režimo priespaudos reikėjo išmokti pamatyti vargstančius ir priimti juos kaip savus, kuriais privalome pasirūpinti.