Ukrainietės Krystynos istorija: „Neturėjau iš ko išmokti, kaip kalbėtis su vaikais“
Istorija 2025.11.05Penkios dienos, kai tavo vaikai paimami iš namų – tokį sukrėtimą Vilniuje išgyveno Krystyna, su dviem atžalomis atvykusi iš Ukrainos. Atrodytų, įprasti barniai dėl netvarkos, vaikams pasidalinus jais su mokyklos psichologu, virto krize, kurios moteris nesitikėjo. Šis skaudus įvykis atvėrė kultūrinius skirtumus ir tapo lūžio tašku, atvedusiu šeimą į Mediacijos centrą „In pace“. Čia, padedama specialistų, Krystyna rado pagalbą, padėjusią atgauti vaikus ir suprasti, kaip su jais kalbėtis kitaip.
Penkios dienos, kai tavo vaikai paimami iš namų – tokį sukrėtimą Vilniuje išgyveno Krystyna, su dviem atžalomis atvykusi iš Ukrainos. Atrodytų, įprasti barniai dėl netvarkos, vaikams pasidalinus jais su mokyklos psichologu, virto krize, kurios moteris nesitikėjo. Šis skaudus įvykis atvėrė kultūrinius skirtumus ir tapo lūžio tašku, atvedusiu šeimą į Mediacijos centrą „In pace“. Čia, padedama specialistų, Krystyna rado pagalbą, padėjusią atgauti vaikus ir suprasti, kaip su jais kalbėtis kitaip.
Ukrainietė Krystyna į Lietuvą atvyko su dviem savo vaikais. Jos vyras čia dirbo jau keletą metų, tačiau pati moteris ilgai nenorėjo palikti savo namų Ukrainoje: „Į Lietuvą atvykau prieš 10 mėnesių. Mano vyras čia dirbo jau apie penkerius metus, dar prieš prasidedant karui. Kai viskas prasidėjo, aš dar dvejus metus likau namuose Ukrainoje. Vyras siūlė atvažiuoti, bet aš atsisakinėjau – namie turėjome ūkį: šunis, vištas, ožkas. Galiausiai priėjome ribą. Vyras pasakė: „Arba jūs atvažiuojate čia, arba aš grįžtu namo“. Taip mes ir nusprendėme atvykti. Atvažiavau su dviem jauniausiais vaikais – dvyniais, kuriems dabar 11 metų“.
Pradžia čia nebuvo lengva. Krystyna atvirai pasakoja, kad naujoje šalyje šeimą lydėjo įtampa, nuovargis, nesusikalbėjimas: „Vyras daug dirbo, vaikams trūko dėmesio, o aš pati kartais nebesuvaldydavau emocijų, pykausi su vaikais dėl netvarkos. Būdavo, kad šaukdavau, bardavausi, bet nesitikėjau, kad tai gali turėti tokių pasekmių.“ Vaikai lankė ukrainiečių mokyklą, kurioje buvo organizuojami susitikimai su psichologu. Pokalbių metu jie pasidalijo apie konfliktus šeimoje, o netrukus Krystynai teko išgyventi itin skaudų laikotarpį – penkias dienas vaikai buvo paimti iš šeimos ir apgyvendinti globos centre. „Tą vakarą jie man rašė žinutes – prašė pasiimti juos namo, verkė. Jie patyrė didelį stresą. Mes nesupratome, kad viskas taip rimta. Aš galvojau, kad tiesiog pasakys pastabą dėl elgesio, o ne taip viskas išaugs“, – sako Krystyna.
Po šio įvykio šeima pradėjo bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais ir psichologais Mediacijos centre „In pace“: „Iš pradžių man buvo sunku suprasti, kodėl reikia tiek kalbų, tiek susitikimų. Bet pamažu pajutau, kad tai keičia mūsų šeimos santykius. Išmokau ne tik ramiau reaguoti, bet ir girdėti savo vaikus.“
Krystyna sako, kad šie susitikimai padėjo ne tik jai, bet ir vaikams – jie lankė meno terapiją, tapo atviresni, ramesni, ėmė geriau sutarti. „Vaikai pasikeitė, pasikeičiau ir aš. Supratau, kad rėkti ar pykti nėra išeitis – kalbėtis yra daug sunkiau, bet daug prasmingiau.“
Moteris pasakoja, jog vaikystėje augo be tėvų: „Aš pati užaugau šeimoje be tėvų. Mano mama vartojo alkoholį, tėvo nebuvo. Mama mirė, kai man buvo 13 metų. Aš tiesiog neturėjau galimybės išmokti, kaip reikia kalbėtis su vaikais, kaip susitarti, kaip spręsti tokius momentus. Tad mokausi dabar – kartu su jais“.
Šiandien Krystyna dirba šunų kirpėja ir daug laiko praleidžia namuose, tačiau vis dar tęsia psichologo konsultacijas Mediacijos centre „In pace“. „Man svarbu turėti žmogų, su kuriuo galiu pasikalbėti. Net jei ne visada turiu klausimų – kartais tiesiog noriu pasidalyti, kaip mums sekasi.“
Nors mintys apie grįžimą į Ukrainą niekur nedingsta, šiandien Krystyna sako, kad stengiasi gyventi šia diena: „Vaikai nori grįžti į Ukrainą, o ir ten liko vyresni vaikai, kurie jau kuria savo gyvenimus, bet kol kas gyvename čia, o kaip bus toliau – nežinau.“