Sviatlanos kelias Lietuvoje: kai meno terapija tampa atrama sunkiausiais momentais

Sviatlanos kelionė prasidėjo 2020 m. vasarą, kai po prezidento rinkimų Baltarusijoje kilo masiniai protestai. Tuo metu viešėdama Ukrainoje, moteris negalėjo likti nuošalyje – savanoriavo prie Baltarusijos ambasados, bendravo su žiniasklaida, prisidėjo prie pagalbos represijas patyrusiems tėvynainiams. Netrukus ji sulaukė žinios, kad jos namuose Baltarusijoje apsilankė specialiosios tarnybos, o jai iškelta baudžiamoji byla.

„Supratau, kad artimiausiu metu namo negrįšiu. Iniciatyva, su kuria bendradarbiavau, pasiūlė vykti į Lietuvą“, – prisimena Sviatlana.

Pradžia Vilniuje nebuvo lengva – didžiausias iššūkis Sviatlanai buvo draugų ir naujos bendruomenės paieškos. Atvykusi pandemijos metais, ji greitai atsidūrė karantine: užsiėmimų nevyko, o ji pati gyveno beveik tuščiame hostelyje. Bendravimas apsiribojo baltarusių ratu, o pažinčių su lietuviais trūko – ypač dėl kalbos barjero.

Vis dėlto po truputį situacija keitėsi: pasibaigus karantinui ji pradėjo lankyti sporto treniruotes, vėliau – savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, kur sutiko pirmąją artimą draugę Lietuvoje. Daug pastangų pareikalavo ir lietuvių kalbos mokymasis: pirmuosius žingsnius ji žengė Carito organizuotuose kursuose, o vėliau žinias gilino savarankiškai ir kasdieniame bendravime.

„Atrodė, kad tai labai sudėtinga, tiek daug gramatikos, kad šią kalbą išmokti neįmanoma. Bet po truputį viskas pavyko – laukdama pabėgėlio statuso, lankiau kalbos kursus Carite. Ten gavau pagrindus, o vėliau žinias tobulinau savarankiškai“, – džiaugiasi moteris. Šiandien Sviatlana dirba lietuviškoje įmonėje, yra vienintelė užsienietė komandoje ir sako čia visiškai pritapusi: turi draugų, mėgstamą sportą, kūrybinę veiklą bei savanorystę.

Nors gyvenimas tuo metu stojosi į vėžes, likimas nepagailėjo išbandymų. 2022 m., netekusi darbo ir susidūrusi su onkologine liga, Sviatlana atrado Carito teikiamą pagalbą. 

„Atėjau sužinoti apie galimą pagalbą pabėgėliams ir man pasiūlė meno terapiją. Nežinojau, kas tai, bet tai tapo tikru išsigelbėjimu“, – atvirauja ji.

Išgirdusi apie galimybę lankyti meno terapiją, ji nusprendė išbandyti nežinomą veiklą. Pradžia terapijos grupėje kėlė nerimą – buvo sunku atsiverti, kalbėti apie ligą ir baimes, ypač matant žmones, atvykusius po karo Ukrainoje. Sviatlana jautėsi, lyg jos problemos būtų mažiau reikšmingos. Tačiau Mediacijos centre „In pace“ ji rado saugią erdvę. Meno terapija tapo jai tikru išsigelbėjimu: suteikė palaikymą, padėjo susidėlioti mintis ir grąžino pasitikėjimą savimi.

Užsiėmimų metu ji rado vidinių atsakymų, išmoko labiau pasitikėti savimi, įgijo drąsos bendrauti ir kalbėti apie savo emocijas.  Didžiausią įspūdį paliko grupiniai aptarimai: galimybė išgirsti, ką kiti mato jos darbuose, ir pačiai reflektuoti kitų kūrybą. Svarbūs buvo ir meno terapeutės patarimai apie emocijų valdymą, nerimo mažinimą bei kvėpavimo pratimus, kurie tapo kasdienybės dalimi.

„Grupėje mes ne tik piešėme, bet ir dalinomės įžvalgomis. Buvo įdomu girdėti, ką kiti mato tavo kūryboje – tai padėdavo į situaciją pažvelgti kitaip. Meno terapeutės patarimai ir kvėpavimo pratimai išmokė mane nusiraminti,“ – patirtimi dalijasi pašnekovė.