Ritos istorija: „Psichologinė pagalba vienišiems pagyvenusiems žmonėms turėtų būti išrašoma kaip receptas“

Ritos pečius slėgė našta, kurią sunku net įsivaizduoti. Vaikystė, paženklinta tėvų abejingumo ir nemeilės, kai vienintele jos aukle būdavo kaimynė, ateinanti kartą per dieną patikrinti, ar mergaitė dar nieko blogo neprisidirbo. Tėvo netektis, kai jai buvo vos 24-eri, vėliau – skaudžios skyrybos po devynerių metų santuokos, kurios griauna iš vidaus ir priverčia iš naujo perprasminti visą savo pasaulį. Ilgi metai mobingo darbe, kur tave apkrauna papildomais darbais, o tada tyčiojasi, kad nespėji. Galiausiai – atleidimas iš darbo, kai etatų mažinimo banga negailestingai nuplauna tuos, kurie jaučiasi esantys „paskutiniai sąraše“ – pagyvenę.

Rita atvirai sako: „Patyriau gyvenime labai daug visko, dėl ko tikrai reikėtų psichologo pagalbos“.

Pastarieji metai Ritai atnešė naujų išbandymų. Treji metai mamos, sergančios demencija, priežiūra – alinantis ir emociškai sekinantis procesas, kai bendravimas tampa beveik neįmanomas. O tada – staigi mamos mirtis ligoninėje ir netikėta, bauginanti pačios Ritos diagnozė – galvos aneurizma, reikalaujanti skubios ir rizikingos operacijos.

„Viskas įvyko per savaitę. Mirė mama, reikėjo ją palaidoti, o tada – į ligoninę galvos operacijai. Nežinojau, kuo viskas pasibaigs. Gydytojai nieko gero nežadėjo“, – prisimena Rita. „Tuo metu aplinkiniai jau seniai man sakė, kad man depresija, kad reikia psichologo“. Būtent šiuo laikotarpiu jos gyvenime atsirado vilties – psichologės Renatos iš Mediacijos centro „In pace“ pagalba. 

Apie Mediacijos centrą „In pace“ Rita pasakoja sužinojusi iš savo sūnaus. „Mano sūnus lankėsi Carito vyrų grupėje. Kai pamačiau, kaip jam padėjo, pagalvojau – gal ir man reikėtų pabandyti. Ir tai buvo labai teisingas žingsnis. Gavau šiltą, žmogišką pagalbą. Be jos nežinau, kaip būčiau su viskuo susidorojusi. Renata, galima sakyti, tempė mane už ausų per visus tuos kataklizmus“, – atvirauja moteris. Nors Ritai ir anksčiau teko lankytis pas psichologus, šios konsultacijos buvo kitokios. „Jos kvalifikacija yra keliomis galvomis aukštesnė. Niekada netikėjau, kad man taip pasiseks“, – pabrėžia ji.

Bėgant metams, prie visų šių išgyvenimų prisidėjo dar vienas, ne mažiau skaudus – vienatvė ir socialinė atskirtis, kurią taip dažnai patiria vyresni žmonės. „Jūs neįsivaizduojat, ką patiria pagyvenęs žmogus mūsų visuomenėje. Egzistuoja didelė atskirtis, atstūmimas“, – sako ji. Rita pasakoja apie kasdienius pažeminimus, pavyzdžiui, kai autobuso vairuotojas tyčia neatidaro durų , ir apie tą keistą jausmą, kai nepažįstami žmonės staiga pradeda vadinti „močiute“. „Patenki į tokį burbulą, kur tu pradedi kalbėtis tik pats su savimi,“ – atsidūsta ji.

„Aš suprantu, kodėl statistika rodo padidėjusį 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių savižudybių skaičių“, – pratęsia Rita. „Vaikai užaugę, turi savo gyvenimus. Tavo galios silpsta, o kalnų, kurių nenuvertei per gyvenimą, jau nebenuversi. Užklumpa baisus vienišumas“.

Būtent todėl, pasak jos, psichologinė pagalba pagyvenusiems vienišiems žmonėms turėtų būti „išrašoma kaip receptas“. Tai ne prabanga, o būtinybė, nes dvasinė būklė tiesiogiai veikia fizinę sveikatą. „Reikia turėti motyvacijos gyventi. Tavo fizinis kūnas labai priklauso nuo tavo dvasinės būklės. Jeigu tu nenori gyventi, tau atsisako rankos, tau atsisako kojos. O kai esi vienas, labai svarbu turėti žmogų, kuris tave išklauso“, – sako Rita.

Šiandien ji džiaugiasi, kad jos kelyje atsirado Caritas. Galimybė gauti nemokamą pagalbą jai, gyvenančiai tik iš pensijos, yra neįkainojama. Psichologo konsultacijos tapo tvirtu emociniu ramsčiu, padedančiu atlaikyti praeities audras ir drąsiau žvelgti į ateitį.

Ritos istorija – tai liudijimas, kad kartais žmogui pakelti gyvenimo naštą tereikia kito žmogaus, kuris jį tiesiog išklausytų.