Nuteistųjų pasakojimai apie priklausomybes, skausmą ir atrastą pagalbą

Nuo priklausomybės iki atleidimo sau

„Pajaučiau labai didelį beviltiškumo jausmą. Atsibudau trečią valandą ryto ir pradėjau verkti. Mintys buvo tik viena kryptimi – viskas, daugiau nebegaliu“, – atvirauja Tomašas.

Į pataisos įstaigą jis pirmą kartą pateko būdamas vos keturiolikos. Paauglystėje bandė užpildyti tėvų meilės trūkumą draugais gatvėje, alkoholiu, vėliau – narkotikais. Priklausomybė tęsėsi dvidešimt metų, o paskutinė įkalinimo bausmė susijusi su pinigų narkotikams ieškojimu.

„Nebuvau geras žmogus. Turiu mažametį vaiką, bet nesirūpinau juo. Blaivybės akimirkomis mane slėgė toks kaltės jausmas, kad norėjosi nebegyventi. Norėjau nusižudyti. Vartojimas buvo mano sprendimo būdas“, – pasakoja jis.

Lūžio taškas atėjo tada, kai Tomašas pirmą kartą išdrįso paprašyti pagalbos. „Ryte nuėjau pas pareigūną ir pasakiau: „Nebegaliu taip gyventi, noriu nusižudyti“. Tai buvo didžiausias mano gyvenimo žingsnis – pripažinti, kad esu pažeistas ir man reikia pagalbos.“

Šiandien Tomašas dalyvauja priklausomybių reabilitacijos programoje, bendrauja su specialistais ir atranda tikėjimą. „Anksčiau pagalbos niekada neprašydavau – buvau per daug išdidus. Dabar suprantu, kad kreiptis pagalbos nėra silpnumas. Caritas man – tai Dievo žmonės. Be tikėjimo neįmanoma priimti savo praeities ir sau atleisti. O pradėti reikia būtent nuo atleidimo sau“, – sako Tomašas. 

„Melsdavausi tik dėl vieno – kad užmigčiau ir daugiau nebeatsikelčiau“

„Aš jaučiausi visą laiką su kažkokiu sunkumu viduje. Nebuvo dienos, kad atsikelčiau ir nebūtų blogai. Blaivas būčiau tikrai neišgyvenęs. Kiekvieną vakarą, apsivartojęs narkotikų, melsdavausi tik dėl vieno – kad užmigčiau ir daugiau nebeatsikelčiau“, – sako Erikas.

Jis pasakoja, kad jo kelias į nusikaltimą prasidėjo nuo ankstyvos netekties. Erikas neteko mamos, kai jam buvo aštuoneri, mama buvo jo artimiausias žmogus. 

Į pataisos įstaigą Erikas pateko įvykdęs žmogžudystę. „Išgėriau ir įvykdžiau žmogžudystę to nenorėdamas – sumušiau žmogų ir jis mirė. Pasiekiau autoritetą tarp kitų nuteistųjų, su nuteistaisiais pradėjau vartoti alkoholį, vėliau – amfetaminą, kokainą ir kitas narkotines medžiagas, pradėjau smurtauti kalėjime, o tuštuma viduje tik augo“, – prisipažįsta Erikas. 

Jo gyvenime viską pakeitė vienas paprastas klausimas, kurį uždavė pataisos namų darbuotojas: „Kaip tu jautiesi?“

„Tą akimirką viskas manyje sprogo. Aš pradėjau kalbėti – nuoširdžiai, be kaukių. Ir žmonės klausėsi: nuteistieji, pareigūnai. Jie sakė: „Mes tau padėsim“. Tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, ką reiškia tikras nuoširdumas. Tada supratau – aš neturėjau kitos išeities, nes aš savo visus kelius jau išbandžiau.“

Šiandien abu vyrai pamažu mokosi gyventi kitaip. Jų liudijimai primena, kad net ir sunkiausiame kelyje galima atrasti viltį – jei tik atsiranda, kas ištiesia ranką, ir jei pats žmogus ryžtasi ją priimti.

Daugiau apie Tomašo ir Eriko istorijas galite pamatyti šiame vaizdo įraše.