Nukentėjusių nuo nusikaltimų pagalbos centras: „Žmogus ateina verkiantis, o išeina su viltimi“
Eksperto nuomonė 2025.07.03Vilniaus arkivyskupijos Carito Nukentėjusių nuo nusikaltimų pagalbos centras kasdien priima žmones, kurie atėjo ne tik ieškoti teisingumo, bet ir stengtis išbūti sunkiausiu savo gyvenimo metu. Čia klausomasi, palaikoma, ieškoma sprendimų. Ne visada įmanoma viską išspręsti, bet visuomet įmanoma būti šalia. Kaip sako šio centro socialinė darbuotoja Rima Sederevičienė, jų darbas yra ne apie sėkmės istorijas, o apie žmones, kurie atsistoja ant kojų po labai stipraus smūgio.
Vilniaus arkivyskupijos Carito Nukentėjusių nuo nusikaltimų pagalbos centras kasdien priima žmones, kurie atėjo ne tik ieškoti teisingumo, bet ir stengtis išbūti sunkiausiu savo gyvenimo metu. Čia klausomasi, palaikoma, ieškoma sprendimų. Ne visada įmanoma viską išspręsti, bet visuomet įmanoma būti šalia. Kaip sako šio centro socialinė darbuotoja Rima Sederevičienė, jų darbas yra ne apie sėkmės istorijas, o apie žmones, kurie atsistoja ant kojų po labai stipraus smūgio.
Ne kaltinti, o palaikyti
Į Nukentėjusių nuo nusikaltimų pagalbos centrą kreipiasi žmonės, nukentėję nuo sukčiavimo, smurto, apiplėšimo, išnaudojimo ar kitų nusikaltimų. „Jie čia ateina ne todėl, kad kažką darė neteisingai. Jie pateko į nusikaltimo situaciją. Ir jiems reikia ne mūsų vertinimo, o buvimo šalia“, – sako Rima.
Pasak jos, Carito darbuotojų vaidmuo – ne tik informuoti, bet ir padėti žmogui išbūti krizėje: „Teisėsauga ieško nusikaltėlio, o mes būnam su tuo žmogumi, kuris nukentėjo. Aš neturiu pagrindo netikėti – mano darbas ne aiškintis, o palaikyti.“
Kai nesinori niekam pasakyti
Rima prisimena ne vieną atvejį, kai žmonės dėl patirto nusikaltimo jaučia gėdą ir kaltę. „Ypač sukčiavimo atvejais. Žmonės galvoja – aš juk protingas, kaip galėjau patikėti? Jie bijo prisipažinti net artimiesiems. O tada tą gėdą dar sustiprina aplinkinių komentarai: kaip tu taip galėjai?“
Viena moteris nukentėjo nuo sukčiavimo kriptovaliutomis, kai po skyrybų stengėsi susigrąžinti bent dalį stabilumo. „Jai paskambino, įtikino investuoti, pažadėjo grąžą. Moteris paskolas ėmė iš kelių bankų, per 15 minučių pasirašinėjo, ką liepė. Šiandien ji vis dar gauna žinutes su šantažu – „esi pati kalta“, „jei dar pervesi, viską atgausi“, – pasakoja Rima.
Dar vienas nukentėjusysis – vyras, kuris save laikė išmaniu investuotoju: „Jis tikėjo, kad tokie dalykai nutinka tik tiems, kurie nepažįsta rinkų. Ir kai pats pakliuvo į sukčių pinkles – neturėjo, kam apie tai pasakyti. Gėda, kad apgavo. Gėda, kad pats save laikė aukščiau tokių situacijų. Jis sau pasakė: aš – nevykėlis.“
Tokiose situacijose emocinis palaikymas tampa gyvybiškai svarbus. Rima pabrėžia, kad nė vienas žmogus nėra nevykėlis, jei pakliuvo į sukčių pinkles.
Nusikaltimų žemėlapis keičiasi
Nukentėjusių nuo nusikaltimų pagalbos centrui kasdien tenka susidurti su įvairiomis situacijomis – nuo emocinio ir finansinio smurto iki prekybos žmonėmis, socialiai pažeidžiamų užsieniečių išnaudojimo.
Pastaraisiais metais Caritas vis dažniau sulaukia pagalbos prašymų iš užsieniečių, patekusių į darbo išnaudojimo spąstus. Vienas iš pavyzdžių – grupė vyrų iš Šri Lankos, kurie buvo apgauti pažadais apie gerai apmokamą darbą Lietuvoje.
„Jie visi turėjo specialybes, baigę aukštąjį mokslą. Sumokėjo didelius pinigus agentūrai, kad gautų darbą pagal profesiją, bet Lietuvoje atsidūrė be dokumentų, be algos, be galimybės išeiti, visiškai neturėjo ką valgyti, negalėjo kreiptis dėl pagalbos. Buvome vieninteliai, kas juos priėmėme“, – pasakoja Rima.
Anot jos, tokie atvejai vadinami modernia vergove. Svarbiausia žinoti, kur tokį žmogų nukreipti, ir būti šalia, kai jis bando išsikapstyti. „Kartais žmogui reikia advokato, kartais psichologo, o kartais – tiesiog kito žmogaus, kuris nepasakytų, kad esi pats kaltas“, – sako Rima.
Ji įsitikinusi – Nukentėjusių nuo nusikaltimų pagalbos centras yra apie viltį. „Žmogus ateina verkiantis, o išeina su kažkokia viltimi. Ir tai jau yra labai daug.“