Laikinųjų namų socialinė darbuotoja apie priimamus žmones: pas mus atveda nesėkmių grandinė

Laikinuosiuose namuose dirbanti socialinė darbuotoja Emilija Kudžmaitytė sako, jog nei darbuotojai, nei savanoriai neaiškina žmonėms, kaip gyventi, nemoralizuoja ir neteisia. Pasak jos, svarbu priimti kiekvieną tokį, koks yra, padėti eiti į gerovę savu tempu ir leisti atsiverti pačiam, jeigu to norisi. Kai kuriems laikinųjų namų gyventojams tai tampa pirma vieta po ilgo laiko, kurioje jie gali užmigti, pasijausti priimti bei saugūs.

Kokiose asmeninėse krizėse atsidūrę žmonės kreipiasi į Laikinuosius namus?

Situacijų yra labai daug ir įvairių. Dažniausiai tai nėra vieno įvykio ar vienos problemos pasekmė, o per ilgesnį laiką susikaupusių sunkumų grandinė, kai viena nesėkmė seka kitą. Tai gali būti skyrybos, priklausomybės, psichikos sveikatos sunkumai, patirtas smurtas, grįžimas iš įkalinimo įstaigos ar užsienio, darbo ar būsto praradimas.

Visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad pagrindinė benamystės priežastis yra priklausomybės. Savo darbe dažnai matome, kad priklausomybės ne visuomet yra priežastis, dažnai tai būna pasekmė. Žmonės, susidūrę su daugybe sunkumų, neretai nebežino, kaip su jais tvarkytis, todėl ieško būdų bent trumpam pabėgti nuo skaudžių išgyvenimų ir užsimiršti. Deja, tai dažniausiai tik dar labiau apsunkina situaciją. Todėl svarbu matyti ne pavienes problemas, o visą žmogaus gyvenimo istoriją ir aplinkybes, kurios atvedė jį į krizę.

Kokias bėdas darbuotojai bei savanoriai padeda išspręsti pagalbos gavėjams, kuo gali padėti iš karto bei ilgalaikėje perspektyvoje?

Benamystę patiriantys žmonės dažniausiai susiduria ne su viena, o su daugybe tarpusavyje susijusių problemų, todėl jiems reikalinga kompleksinė pagalba. Viskas prasideda nuo paprasto žmogiško pokalbio, išklausymo ir palaikymo, kurio metu atsiskleidžia, kokios konkrečios pagalbos reikia žmogui – dėl būsto, dokumentų, sveikatos priežiūros, užimtumo ar socialinių išmokų.

Kartu su kiekvienu žmogumi sudaromas individualus pagalbos planas, atsižvelgiant į jo situaciją ir poreikius. Svarbu išsikelti realistiškus, pasiekiamus tikslus ir padėti jų siekti žingsnis po žingsnio. Dažnai pokytis neįvyksta iš karto, todėl ilgalaikėje perspektyvoje siekiame padėti žmogui atkurti savarankiškumą, stiprinti pasitikėjimą savimi ir susigrąžinti gyvenimo kontrolės jausmą.

Labai svarbų vaidmenį atlieka ir savanoriai. Jie budi laikinuosiuose namuose, organizuoja įvairias veiklas ir kuria neformalų ryšį su gyventojais. Daugelis mūsų gyventojų neturi artimų žmonių ar platesnio socialinio tinklo, todėl savanorių skiriamas laikas, dėmesys ir nuoširdus bendravimas tampa itin reikšmingi. Savanoriai ateina ne todėl, kad tai yra jų darbas, o todėl, kad jiems rūpi kitas žmogus, ir būtent tai dažnai padeda gyventojams pasijusti svarbiems, priimtiems ir mažiau vienišiems.

Laikinųjų namų gyventojai turi prisiimti kokius nors įsipareigojimus, ar iš jų nieko neprašoma?

Pagalbos procesas yra labai individualus, priklauso nuo kiekvieno žmogaus būsenos ir jo gyvenimo situacijos. Todėl stengiamės į kiekvieną žmogų pažvelgti pagal jo galimybes veikti tuo momentu.

Mes nenurodinėjame žmogui, kaip jis turi gyventi ar kokius sprendimus priimti. Mūsų tikslas – kartu su juo ieškoti išeičių ir padėti judėti pirmyn. Dažnai žmonės į mus kreipiasi išgyvendami krizę, kai jaučiasi sutrikę, praradę viltį ar nebetikintys, kad situacija gali pasikeisti. Todėl pirmiausia svarbu padėti įveikti tą sąstingio būseną, išsikelti žmogui prasmingus tikslus ir palaikyti jį viso proceso metu.

Socialinis darbuotojas šiuo atveju tampa tarsi tiltu tarp žmogaus ir pagalbos sistemos. Padedame pasiekti tas paslaugas ir pagalbą, kurios konkrečiu metu žmogui reikia – sveikatos priežiūrą, socialines išmokas, apgyvendinimo paslaugas ar kitų specialistų pagalbą. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms gali būti aktuali globos įstaiga, žmonėms su negalia – apsaugotas būstas ar savarankiško gyvenimo namai. Tačiau visų šių sprendimų ieškome kartu su žmogumi, atsižvelgdami į jo poreikius, galimybes ir pasirinkimus.

Į Laikinuosius namus telpa visi norintys, ar vietų skaičius – ribotas? Jeigu taip, pagal ką atrenkami būsimi gyventojai?

Į Laikinuosius namus priimami visi žmonės, neturintys gyvenamosios vietos ir kurie neturi nekilnojamo turto, kuriame galėtų gyventi. Visgi, visuomet norinčiųjų apsigyventi yra daugiau nei mes turime vietų, todėl turime laukiančiųjų eilę.

Kaip elgiamasi, jeigu paramos gavėjai nevykdo įsipareigojimų ar, pavyzdžiui, grįžta prie priklausomybių?

Viena iš mūsų taisyklių yra būti blaiviems, nevartoti alkoholio ar narkotikų, jei nutinka taip, kad žmonės grįžta prie priklausomybių, siūlome susitikti su priklausomybių konsultantais, padedame pasiekti priklausomybės ligų centrus, motyvuojame gydytis ar vykti į reabilitaciją.

Tiek sėkmingai išsikrausčiusiems gyventi savarankiškai, tiek dėl tam tikrų priežasčių praradusiems vietą, mes stengiamės palikti atviras duris ir suteikti galimybę grįžti gauti reikiamą pagalbą – nebūtinai apgyvendinimą. 

Bendraujate su labai skirtingais žmonėmis, išgyvenančiais ne geriausius etapus, kaip sekasi susikalbėti, sužinoti, kokios pagalbos reikia, o ko verčiau nesiūlyti konkretiems žmonėms?

Tikslas – užmegzti santykį su žmogumi, kad jis nebijotų atsiverti, papasakoti savo istoriją ir problemas. Į tai mes ir orientuojamės – į žmogų ir jo situaciją. Visi žmonės skirtingi, vieni nori kalbėti daugiau, kiti mažiau, vieni greitai pasitiki, kitiems reikia daugiau laiko. Todėl nėra vieno bendravimo recepto. Stengiamės pirmiausia išgirsti žmogų, suprasti jo poreikius ir nesivadovauti išankstinėmis nuostatomis apie tai, ko jam reikėtų ar nereikėtų. Dažnai būtent tada, kai žmogus jaučiasi priimtas ir turi erdvės kalbėti apie savo patirtis, tampa aiškiau, su kokiais sunkumais jis susiduria ir kokia pagalba tuo metu jam būtų prasmingiausia. Todėl svarbu ne skubėti siūlyti sprendimus, o pirmiausia išklausyti ir kartu su žmogumi ieškoti, kas jam šiuo metu aktualiausia.

Daugelio paramos gavėjų istorijos – labai sunkios bei skaudžios, kaip pavyksta pačiai neperimti jų patiriamo sunkumo?

Kai kurių žmonių stiprybė įkvepia, todėl svarbu pamatyti ne tik gyvenimo negandas, bet ir žmogaus vidinius resursus. Istorijų būna skaudžių, tačiau kartu matau ir tai, ką žmogui duoda mūsų pagalba. Laikinieji namai tampa ta vieta, kur žmogus galbūt pirmą kartą po sunkių ir bemiegių naktų gali ramiai pailsėti, nusiprausti, pavalgyti ar tiesiog pajusti, kad kažkam rūpi. Gera matyti kaip kiekvienas savu tempu juda pirmyn.