Kartais užtenka buvimo šalia: savanoriai pasidalino patirtimi Laikinuosiuose namuose
Istorija 2026.07.30Kai žmogus netenka namų, dažnai praranda kur kas daugiau nei tik stogą virš galvos. Tokiose situacijose ypač svarbus tampa ne tik saugus prieglobstis, bet ir galimybė vėl patikėti savimi, pajusti, kad nesi vienas. Būtent tokią erdvę kuria Carito Laikinieji namai, kuriuose kasdien svarbų vaidmenį atlieka ne tik darbuotojai, bet ir savanoriai.
Kai žmogus netenka namų, dažnai praranda kur kas daugiau nei tik stogą virš galvos. Tokiose situacijose ypač svarbus tampa ne tik saugus prieglobstis, bet ir galimybė vėl patikėti savimi, pajusti, kad nesi vienas. Būtent tokią erdvę kuria Carito Laikinieji namai, kuriuose kasdien svarbų vaidmenį atlieka ne tik darbuotojai, bet ir savanoriai.
Jų darbas čia nėra susijęs su dideliais žygdarbiais ar sudėtingais sprendimais. Dažnai jis prasideda nuo paprasto pokalbio, nuoširdaus dėmesio ar tiesiog buvimo šalia žmogaus, kuriam tuo metu to labiausiai reikia.
Trejus metus Laikinuosiuose namuose savanoriaujantis Gytis sako, kad tokios vietos yra būtinos, nes ne visi žmonės, patekę į gyvenimo sunkumus, turi į ką atsiremti.
„Laikinieji namai reikalingi todėl, kad yra daug žmonių, kuriems reikia pagalbos. Šeima gali nepagelbėti, todėl situacija tampa labai sudėtinga. Jei žmogus nori „kabintis“ į gyvenimą ir spręsti savo problemas, jam svarbu turėti galimybę pasikalbėti su profesionalu, kuris gali padėti“, – sako savanoris.

Nors iš šalies gali atrodyti, kad kasdien susidurti su kitų žmonių sunkumais emociškai labai sudėtinga, Gytis pripažįsta, jog laikui bėgant išmoko šias patirtis priimti kitaip.
„Iš pradžių buvo sunkiau. Norėjau padėti, susidūriau su labai skirtingomis žmonių istorijomis ir patirtimis. Savanoriauju maždaug penkias valandas per savaitę, todėl ne visada spėju užmegzti artimesnį ryšį. Žmonės dažnai keičiasi, todėl ne visas jų istorijas sužinau iki galo. Išėjęs iš Carito grįžtu į savo kasdienybę, bet savanorystė primena, kad mes dažnai gyvename savo burbuluose. Ji leidžia pamatyti, koks dar gali būti gyvenimas, ir suprasti, kad galiu prisidėti prie pokyčių“, – pasakoja jis.
Pasak Gyčio, viena iš priežasčių, kodėl jis pasirinko būtent Caritą, buvo galimybė užmegzti tikrą ryšį su žmonėmis. Jo teigimu, ne visose organizacijose savanoriai turi progą tiesiogiai bendrauti su tais, kuriems teikiama pagalba.
„Kai ieškojau, kur galėčiau savanoriauti, tiesiog atėjau į Caritą ir pasakiau, kad galiu skirti savo laiko. Man pristatė įvairias veiklas, išsirinkau dvi, pasikalbėjau su tų padalinių vadovais ir galiausiai pasirinkau Laikinuosius namus, nes tuo metu ten labiausiai reikėjo žmonių. Praėjo treji metai, o ši veikla man vis dar atrodo prasminga ir įdomi“, – sako jis.
Padeda ne tik kitiems, bet ir sau
Panašiai apie Laikinųjų namų reikšmę kalba ir savanorė Urtė. Jos įsitikinimu, ši vieta žmogui suteikia ne tik laikiną prieglobstį, bet ir galimybę vėl pasijusti bendruomenės dalimi.
„Manau, kad Laikinieji namai yra labai reikalingi, nes suteikia vilties žmonėms, kurie tam tikru savo gyvenimo momentu neturi namų. Jie suteikia bendruomenės jausmą. Žmogus gali pasijusti ne vienišas. Nebelieka to visiško beviltiškumo, atsiranda palaikymas, todėl lengviau kurti gyvenimą iš naujo“, – pasakoja ji.
Anot Urtės, būtent bendruomeniškumas išskiria Laikinuosius namus iš kitų pagalbos formų: „Čia suteikiamas stiprus emocinis palaikymas. Darbuotojai leidžia laiką su gyventojais, padeda, kai reikia. Skiriama labai daug bendravimo tarpusavyje. Nėra jokio skirstymo ar hierarchijos – visi jaučiasi lygūs. Vyrauja supratingumas ir palaikymas“.

Ji prisipažįsta, kad pradėdama savanoriauti jautėsi atsidūrusi visiškai naujoje aplinkoje, tačiau baimė greitai išnyko: „Darbuotojai mane labai šiltai priėmė, padėjo, paaiškino, ką ir kaip reikia daryti. Labai greitai visko išmokau ir įsijaučiau“.
Pasak Urtės, didžiausia pamoka buvo suprasti, kad savanoris neprivalo išspręsti visų žmogaus problemų. Ji nejaučia turinti viską sutvarkyti. Labiau pastebi, kad svarbiausia tiesiog pabūti su žmogumi, jį išklausyti ir parodyti dėmesį. Kartais vien buvimas šalia jau yra didelė pagalba.
Nors savanorystė dažnai siejama su pagalba kitiems, abu pašnekovai pripažįsta, kad ji keičia ir patį savanorį. Urtė neslepia, jog ši patirtis jai suteikė daug vidinės prasmės ir gerų emocijų. Jos sprendimas tapti savanore nebuvo kruopščiai suplanuotas. Ieškodama prasmingesnio laisvalaikio praleidimo būdo, Urtė užpildė savanorių anketas keliose organizacijose, tačiau būtent Carite iš karto pajuto, kad yra savo vietoje.
„Atėjus iš karto patiko atmosfera, žmonės, todėl ir pasilikau. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, tai suteikia daug energijos. Kitose organizacijose savanoriai dažnai dirba užkulisiuose, o čia yra galimybė tiesiogiai būti su žmonėmis. Man tai buvo labai svarbu“, – pasakoja ji.
Savanoris Rimas atviravo, jog savanorystė Carite jam suteikia galimybę padėti žmonėms, kurių situacijoje kadaise buvo ir pats. Jis yra gyvenęs Laikinuosiuose namuose, todėl puikiai žino, ką reiškia benamystė ir su kokiais sunkumais tenka susidurti netekus namų.
„Šiandien mano gyvenimas yra pasikeitęs – turiu savo namus, daugiau stabilumo ir saugumo. Tačiau savanorystė man padeda nepamiršti, iš kur atėjau. Ji primena, kad esu toks pats žmogus kaip ir tie, kuriems šiandien stengiuosi padėti. Žinau, kaip svarbu žmogui tuo metu ištiesta pagalbos ranka. Kadaise jos reikėjo man, o dabar galiu ją ištiesti kitiems. Tikiu, kad kiekvienas žmogus nusipelno palaikymo, supratimo ir galimybės atsitiesti“, – pasakojo Rimas.
Savanorių istorijos rodo, kad savanorystė Laikinuosiuose namuose nėra tik pagalbos teikimas. Tai dvipusis ryšys, kuriame keičiasi ne tik pagalbos sulaukiantis žmogus, bet ir tas, kuris nusprendžia skirti savo laiką kitam. Dažniausiai tam nereikia nei ypatingų įgūdžių, nei sudėtingų sprendimų – užtenka noro būti šalia ir priminti žmogui, kad net sunkiausiu gyvenimo etapu jis nėra vienas.