<< Atgal

„Jei nori pamatyti karą, žiūrėk ne į frontą, o į ligonines“

Carito pulsas

Jurgita Kasperavičiūtė apie pirmuosius karo pabėgėlius Ignalinoje, tūkstančius numegztų kojinių Ukrainos kariams ir humanitarines keliones į šalį, kurioje karas kasdien primena apie žmogaus gyvybės trapumą.

Kai 2022 metų vasario pabaigoje į Ignaliną atvyko pirmieji karo pabėgėliai iš Ukrainos, Jurgita Kasperavičiūtė dar negalėjo įsivaizduoti, kiek daug jos gyvenime užims pagalba nuo karo kenčiantiems žmonėms. Iš pradžių tai buvo rūpestis šeimomis, priverstomis palikti savo namus. Vėliau – vilnonių kojinių mezgimo iniciatyva, specialių neštuvų siuvimas ir nuolatinės kelionės į Ukrainą, kuriose tenka matyti tai, ką sunku ne tik papasakoti, bet ir suvokti.

Jurgita yra baigusi miškininkystės studijas, įgijusi medžioklėtyros magistrą, šiuo metu ji dirba Vilniaus arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos centre ir taip pat studijuoja sielovadinę rūpybą Ignaco Lojolos kolegijoje.

Tačiau kalbėdama apie pagalbą Ukrainai Jurgita pirmiausia kalba ne apie savo darbus, o apie žmones, kuriems tos pagalbos reikia.

„Tik tada supratau, kas yra karas“

Jurgita, prisiminkime pradžią. Kaip karas Ukrainoje palietė Ignaliną?

Pirmieji karo pabėgėliai į Ignaliną atvyko jau 2022 metų vasario 27 dieną. Iki tol karą galėjau įsivaizduoti tik iš to, ką mačiau per televiziją ar skaičiau naujienose. Tačiau kai atvyko žmonės, kurie turėjo palikti savo namus, tik tada iš tikrųjų pradėjau suprasti, kas yra karas.

Sunku apsakyti, ką žmonės atsivežė su savimi – ne tik daiktus, bet ir baimę, nežinomybę, savo išgyvenimus. Atvyko ir kelios šeimos iš Mariupolio. Jos turėjo vaizdo įrašų, kuriuose buvo užfiksuota, ką teko patirti.

Tuo metu veikė programa „Stiprūs kartu“, žmonės registravosi ir siūlėsi priimti ukrainiečių šeimas. Ignalina priėmė apie 300 karo pabėgėlių. Mūsų miestui, kuriame gyvena maždaug 4 tūkstančiai žmonių, tai buvo daug.

Bendraudama su ukrainiečiais supratau, kad jų patirtys labai skirtingos. Vieni bėgo nuo karo, bet nebuvo tiesiogiai susidūrę su kovomis. Kiti jau buvo patyrę tai, ko neįmanoma pamiršti. Su dalimi pirmųjų čia atvykusių žmonių iki šiol palaikau ryšį. Kai kurie jau grįžo į Ukrainą.

Kada supratote, kad pagalbos reikia ne tik pabėgėliams Lietuvoje, bet ir žmonėms, likusiems Ukrainoje?

Ukrainiečiai vis dažniau pradėjo prašyti pagalbos savo artimiesiems, kurie liko Ukrainoje, dalis jų buvo fronte. Iš pradžių neturėjome tam skirtos programos, todėl teko ieškoti, ką galime padaryti patys.

Taip kilo mintis megzti vilnones kojines kariams. Atrodė, kad tai nedidelis darbas, bet šaltuoju metų laiku tokia pagalba labai reikalinga.

Tūkstančiai porų kojinių – iš Ignalinos žmonių rankų

Kaip kilo kojinių mezgimo iniciatyva ir kiek žmonių prie jos prisideda?

Mezgimo sezonas prasideda lapkričio 1-ąją ir tęsiasi iki kovo 1-osios. Per sezoną numezgama maždaug 1 800–2 000 porų kojinių. Palyginkime: Ignalinoje gyvena apie 4 tūkstančius žmonių.

Prie iniciatyvos prisijungė labai įvairūs žmonės – ligoninės, bibliotekos, policijos darbuotojai ir kiti miestiečiai. Vėliau prisidėjo ir Zarasai bei Visaginas.

Tai Carito iniciatyva. Aš perku siūlus, žmonės juos pasiima, mezga namuose ir grąžina mums jau numegztas kojines. Taip iš daugybės mažų darbų susideda didelė pagalba.

Ar yra buvę akimirkų, kai ši iniciatyva įgavo ypatingą prasmę?

Kartą vienoje kojinėje radau kryželį ir laiškelį, prasidedantį žodžiais „Brangus vaikeli…“.

Nežinau, kas tą laišką parašė ir kas numezgė kojines. Kareivis, kuriam jos atitenka, nežino, kas jas mezgė. Tačiau kažkas sėdėjo, mezgė ir galvojo apie žmogų, kurio galbūt niekada nesutiks. Man tai labai svarbu.

Tai nėra vien vilnonės kojinės. Jose yra žmogaus laikas, rūpestis ir noras, kad kitam būtų bent truputį šilčiau.

„Turėjau įrodyti, kad galiu nuvažiuoti ir padaryti darbą“

Kaip nuo pagalbos organizavimo Lietuvoje perėjote prie kelionių į Ukrainą?

Maždaug 2023 metais pradėjau galvoti, kad norėčiau pati nuvažiuoti į Ukrainą ir padėti daugiau. Tačiau turėjau įrodyti, kad galiu tai padaryti. Turiu negalią, todėl reikėjo parodyti, kad galiu vairuoti, pakrauti ir iškrauti daiktus, atlikti visus reikalingus darbus ir netapti papildoma problema kitiems.

Galiausiai man buvo leista vykti.

Kokia buvo pirmoji kelionė?

Vežėme ligoninėms lovas ir patalynę. Kelionėje pradėjo gesti automobilis, todėl turėjome skubėti. Kai atvykome į ligoninę, prasidėjo oro pavojus. Per maždaug 15 minučių turėjome iškrauti 50 lovų ir patalynę – iš viso apie aštuonias tonas krovinio.

Tokiose situacijose nėra laiko ilgai svarstyti. Tiesiog darai, ką reikia padaryti.

Kaip dažnai dabar vykstate į Ukrainą?

Maždaug kas pusantro mėnesio. Esu aplankiusi įvairias Ukrainos vietas. Dažniausiai ekspedicijos trunka iki keturių dienų, tačiau ilgiausia kelionė užsitęsė pusantros savaitės. Teko laukti leidimo išvykti iš pavojingos zonos.

Į aktyvaus karo veiksmų zoną civiliams patekti negalima. Ukrainiečiai mums dažnai sako: „Mums reikia jūsų gyvų.“ Tai labai svarbu prisiminti. Noras padėti neturi virsti neatsakinga rizika.

Specialūs neštuvai – pagalba, kurią galima paliesti

Be kojinių, į Ukrainą siunčiate ir specialius neštuvus. Kaip kilo ši iniciatyva?

Labai greitai supratau, kad net ir nedidelis indėlis gali būti svarbus. Svarbu ne tik norėti padėti, bet ir suprasti, kokios pagalbos iš tikrųjų reikia.

Todėl kartu su žmonėmis Vilniuje ir Ignalinoje pradėjome siūti specialius neštuvus. Jie labai reikalingi fronte, taip pat evakuojant sužeistuosius iš sugriautų pastatų. Tai itin atsparios medžiagos neštuvai, pritaikyti sudėtingoms sąlygoms.

Kiekvienuose neštuvuose įsiuvame Švenčiausiosios Mergelės Marijos medalikėlį. Tai nedidelis ženklas, bet mums jis labai svarbus. Norime, kad kartu su praktine pagalba Ukrainos žmones pasiektų ir mūsų malda.

Neštuvai į Ukrainą keliauja kiekvieną mėnesį. Vienų neštuvų medžiaga kainuoja apie 20 eurų. Tai tik medžiagos kaina, nes siuvėjos savo darbą dovanoja neatlygintinai. Prie šios iniciatyvos prisidedu ir pati – savo darbu, laiku ir pastangomis.

Nuolat ieškau žmonių, kurie galėtų prisidėti. Suprantu, kad mano darbas ir kelionės negali sustoti vien todėl, kad vienu metu pritrūksta lėšų ar rankų. Pagalbos poreikis Ukrainoje niekur nedingsta.

Kokią pagalbą šiuo metu vežate į Ukrainą?

Vežame kojines, neštuvus, vaistus, medicinos priemones, higienos reikmenis, didelės talpos išorines baterijas dronų operatoriams, greitosios pagalbos automobiliams, generatorius ir kitą reikalingą įrangą.

Pagalba nuolat keičiasi, nes keičiasi ir poreikiai. Pavyzdžiui, generatorius šiuo metu skiriame civiliams. Fronte jie gali skleisti šilumą ir taip atkreipti dronų dėmesį, todėl ten jų naudojimas yra pavojingas.

Nuo lapkričio 1-osios vėl prasideda kojinių mezgimo sezonas. Reikės gerų vilnonių siūlų, o neštuvų siuvimas tęsiasi. Taip pat ieškome lėšų transportui, generatoriams, automobiliams ir kitoms būtinoms priemonėms.

„Jei nori pamatyti karą, žiūrėk į ligonines“

Kas kelionėse į Ukrainą Jums įsirėžė į atmintį labiausiai?

Jeigu nori pamatyti karą, žiūrėk ne į frontą, o į ligonines.

Fronte yra veiksmas, adrenalinas, nuolatinis judėjimas. O ligoninėse pamatai, kokią kainą už karą moka žmonės. Jos perpildytos. Sužeistieji guli ant grindų, ant palangių, vienoje lovoje kartais būna du ar trys žmonės.

Yra istorijų, kurių neįmanoma pamiršti. Viena jų – apie sunkiai sužeistą karį, kuriam buvo amputuotos abi kojos, ir naujagimį, netekusį mamos. Kūdikį paguldė kariui ant krūtinės, o jis šildė mažylį savo kūnu.

Net ir pats būdamas sunkiai sužeistas, karys galvojo apie mažą žmogų, kuris neteko mamos ir kuriam reikėjo šilumos. Tame karo siaube įvyko tylus žmogiško artumo momentas: žmogus, pats patyręs didžiulę nelaimę, pasirūpino dar labiau pažeidžiamu už save.

Tokios akimirkos nepanaikina karo žiaurumo. Tačiau jos primena, kad net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis žmogus gali ištiesti ranką kitam.

Yra ir vaizdų, kurių negali rodyti ar viešinti – iš pagarbos žuvusiesiems ir jų artimiesiems.

Kartą po iškrovimo pajutome keistą kvapą. Ligoninės kieme žmonės degino žuvusiųjų drabužius. Tokie dalykai palieka labai gilų įspūdį.

Prisimenu ir greitosios pagalbos darbuotojus. Vairuotojas atveža stipriai sužeistą žmogų, išlipa, pasiima paruoštą kibirą, nupila automobilį nuo kraujo  ir vėl važiuoja pasiimti kito sužeistojo. Nėra laiko sustoti ir išgyventi tai, ką tik k matei. Reikia važiuoti toliau, nes kažkur laukia kitas žmogus.

Kaip pavyksta visa tai išgyventi ir grįžti prie kasdienio darbo?

Nežinau, ar prie tokių dalykų apskritai įmanoma priprasti. Kiekviena kelionė kažką palieka. Tačiau kartu supranti, kodėl turi grįžti ir tęsti pradėtus darbus.

Man pagalba Ukrainai nėra vien savanorystė. Aš jaučiu, kad turiu padėti.

„Negalime apsimesti, kad tai mūsų neliečia“

Kaip šiandien vertinate karą Ukrainoje?

Nesu karo ekspertė ir nenoriu apsimesti ja esanti. Galiu kalbėti tik apie tai, ką pati mačiau, ką girdžiu iš ukrainiečių ir kaip visa tai suprantu. Bendraudama su žmonėmis ir lankydamasi ligoninėse matau, kiek daug civilių kenčia ir kokią kainą moka šeimos, vaikai, sužeistieji. Karas nėra tik fronto linija žemėlapyje – tai žmonių gyvenimai, kurie pasikeičia per vieną dieną.

Todėl man svarbu ne tik kalbėti apie karą, bet ir padėti konkrečiai. Kartais galime numegzti kojinių porą, pasiūti neštuvus, nupirkti reikalingą priemonę ar prisidėti prie transporto. Tai gali atrodyti maža, bet žmogui, kuriam tos pagalbos reikia, tai nėra maža.

Ar Lietuvai kyla grėsmė?

Manau, kad neturėtume būti abejingi tam, kas vyksta. Nenoriu gąsdinti ar kelti panikos, tačiau provokacijų ir grėsmių nereikėtų nuvertinti. Svarbu klausytis atsakingų institucijų, vertinti patikrintą informaciją ir išlikti budriems.

Pagalba Ukrainai man taip pat reiškia supratimą, kad tai, kas vyksta, nėra kažkur toli ir visiškai nesusiję su mumis.

Septyni žmonės ir daugybė prisidedančių rankų

Kiek žmonių telkia šią pagalbą?

Jeigu kalbame apie Carito savanorius, kurie tiesiogiai prisideda prie darbų, jų yra septyni. Tačiau pagalbos ratas daug didesnis. Jame – žmonės, kurie aukoja pinigų, mezga kojines, siuva neštuvus, dovanoja savo laiką, padeda transportuoti ar tiesiog palaiko emociškai.

Man tenka logistika, dokumentai, pasiruošimas kelionėms ir daugybė kitų organizacinių darbų. Be visų šių žmonių pagalba nebūtų įmanoma.

Kartais žmonės galvoja, kad jų indėlis per mažas. Tačiau iš daugybės tokių mažų indėlių susideda tai, ką galime nugabenti į Ukrainą.

Ką norėtumėte pasakyti žmonėms Lietuvoje, kurie svarsto, ar dar gali kuo nors padėti?

Norėčiau, kad nepriprastume prie karo. Kad nelaikytume jo įprasta naujiena, kurią perskaitome ir pamirštame. Už kiekvieno pranešimo yra žmogus, jo šeima, jo namai ir jo gyvenimas.

Nebūtina vykti į Ukrainą, kad galėtum padėti. Galima megzti kojines, prisidėti prie neštuvų siuvimo, paaukoti reikalingoms priemonėms ar padėti organizuoti transportą. Kiekvienas gali rasti savo būdą.

Svarbiausia – nesustoti. Nes žmonėms, kurie gyvena karo sąlygomis, mūsų pagalbos vis dar reikia.

Padėkime, kad pagalba Ukrainai nesustotų

Jurgitos ir jos bendraminčių darbas tęsiasi. Kiekvieną mėnesį į Ukrainą keliauja specialūs neštuvai, vilnonės kojinės, medicinos priemonės, generatoriai ir kita žmonėms bei gelbėtojams reikalinga parama.

Kad ši pagalba nesustotų, reikalingas kiekvieno mūsų indėlis. 20 eurų – tiek kainuoja vienų specialių neštuvų medžiaga. Siuvėjos savo darbą dovanoja neatlygintinai, o kiekvienuose neštuvuose įsiuvamas Švenčiausiosios Mergelės Marijos medalikėlis – kaip maldos ir palaikymo ženklas žmogui, kuriam jų gali labai reikėti.

Kviečiame aukoti Vilniaus arkivyskupijos Caritui ir prisidėti prie humanitarinės pagalbos Ukrainai.

Jūsų auka gali virsti neštuvais, šiluma, reikalinga įranga ar galimybe nugabenti pagalbą ten, kur jos laukiama. Kiekvienas indėlis svarbus – nes už jo slypi konkretus žmogus, kuriam reikia pagalbos.

Aukojimo rekvizitai

Gavėjas: Vilniaus arkivyskupijos Caritas

Sąskaita: LT34 7044 0600 0764 9100

Mokėjimo paskirtis: Ukrainai


The reCAPTCHA verification period has expired. Please reload the page.