Iš priklausomybių liūno išsikapstęs Aleksandras: likau gyvas – reiškia man duotas antras šansas

Kiek laiko kovojote su priklausomybėmis likęs be draugų ir artimųjų, vienas pats?

Paskutinius metus, kuomet dar vartojau, nebeturėjau nieko – nei su kuo pasikalbėti, nei į ką kreiptis pagalbos. Buvo nutrūkę visi tikrieji ryšiai, galiausiai žmogus, su kuriuo gyvenau, pavargo ir išėjo.

Kas jums pasiūlė kreiptis į Caritą?

Negalvojau pats kreiptis, tačiau jaučiau nebeturintis išeities. Pažįstamas, išklausęs mano pasidalinimo apie gyvenimą, pasiūlė kreiptis į nakvynės namus. Paskambinau ir man labai pasisekė, nes kaip tik buvo laisva vieta, neteko laukti ilgai, vos po 4 dienų galėjau įsikelti.

Kokiomis priemonėmis Caritas jums padėjo?

Pirmasis mano žingsnis buvo gyvenamosios vietos radimas. Nors manęs labai nespaudė gydytis, tačiau Carito darbuotojai žinojo apie mano priklausomybę, sudėliojo planą bei nustatė sąlygas, po kuriomis turėjau pasirašyti ir prisiimti atsakomybę. Pasižadėjau lankyti grupes, laikytis plano, turėti tikslą, tačiau didelio spaudimo nejutau.

Viskas vyko palaipsniui ir etapais. Pavyzdžiui, tam, kad galėčiau dirbti, prireikė visų metų, mat anksčiau negalėjau gauti gydytojo pažymos. Mane dėl alkoholio vartojimo buvo ištikęs epilepsijos priepuolis, todėl tris kartus teko tirtis pakartotinai, kad sužinočiau, ar esu darbingas.

Kaip tuo metu jautėtės, ką veikdavote, kol negalėjote dirbti?

Iš pradžių buvo labai svarbu atsigauti fiziškai ir emociškai. Pirmą pusmetį visko bijojau, jaučiausi silpnas, nieko nemokantis. Laisvu laiku, kai nelankiau grupinių susitikimų bei terapijos, nors sunku tai pasakyti, bet neslėpsiu – tiesiog egzistavau.

Stengdavausi būti tarp žmonių, bet ne visada – su jais, nes ilgai nesisekė parodyti tikrąjį save, buvau užsisklendęs. Ilgai nenutraukiau ryšių su vartojančiais žmonėmis iš ankstesnio gyvenimo etapo. Bendrauti su jais buvo ypatingai sunku, nors jie nesiūlė išgerti, jaučiau, jog reikės atsisveikinti. Galiausiai atėjo supratimas, kad mums – ne pakeliui. Pats atsisveikinimas truko gana ilgai – apie pusantrų metų su jais palaikiau ryšį, kol galiausiai apsisprendžiau.

Kiek laiko užtruko pokytis nuo dienos, kai kreipėtės pagalbos iki tos, kuomet pradėjote eiti į darbą?

Jau pusę metų nebegyvenu Carito nakvynės namuose. Kai gavau iš gydytojo patvirtinimą, kad galiu dirbti ir jeigu nevartosiu alkoholio, daugiau priepuolių, greičiausiai, nebebus, viskas pasikeitė. Tai buvo tarsi nedidelis lūžis – jaučiausi šiek tiek drąsiau ir labiau užtikrintas, kad galiu kažką pakeisti. Kadangi buvau užsisėdėjęs bei labai užsisklendęs, sunku buvo išeiti į kitą pasaulį. Galiausiai pavyko nueiti į pirmąjį darbo pokalbį ir gauti darbą. Po kurio laiko to darbo netekau, tačiau visą mėnesį socialiniams darbuotojams melavau, kad tebedirbu. Atvirai sakant, manau, kad šiuo atveju apgaudinėjau labiau ne juos, o save.

Kokios priemonės, programos, siūlomos Carite, jums pačiam padėjo labiausiai?

Mano socialinė darbuotoja vienu metu pasiūlė kreiptis pagalbos į psichiatrą. To aš be galo bijojau ir vengiau visą gyvenimą iki tol. Maniau, kad neturiu problemų, kurioms reikėtų panašių konsultacijų, anksčiau lankiausi pas psichologą, bet psichiatras buvo kas kita. Siaubingai bijodamas sutikau pabandyti tai, ko anksčiau neteko. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos atrodo, kad būtent tada prasidėjo esminis pokytis.

Buvau paguldytas į psichiatrijos ligoninę, kurioje praleidau kiek daugiau, nei mėnesį, po to pradėjau lankytis stacionariai. Bendrai sudėjus, ten gydžiausi apie tris mėnesius. Per juos pakankamai atsistačiau, man skirti vaistai, tęsiamas medikamentinis gydymas. Vaistai labai padėjo ir toliau padeda jaustis geriau, įgalino imtis kitų žingsnių.

Baigęs gydymą, kurio metu sužinojau labai daug dalykų, ėmiausi savanoriavimo. Iki tol turėjau labai didelę baimę, kad nesu fiziškai pajėgus atlikti daugybės darbų. Savanoriaudamas įsisąmoninau, jog galiu pakelti gana sunkius daiktus ir nei nukris rankos, nei mirsiu.

Vėliau man buvo pasiūlytas darbas, į ką atsakiau pagalvosiantis, tačiau iš karto sutikti bijojau. Po kurio laiko antrą kartą gavau tą patį pasiūlymą, tada nebedvejojau ir sutikau. Šioje vietoje dirbu iki šiol ir kol kas tai – vienintelis darbas, kuris iš tikro patinka ir kurį sugebu, jaučiuosi vertinamas.

Kaip pasikeitė jūsų asmeninė savijauta, emocinė būsena, kai pakeitėte gyvenimo kryptį?

Esminių savijautos pokyčių patyriau tikrai nemažai. Į Caritą atėjau būdamas parklupdytas ant žemės, praradęs viską ir jausdamasis visiškai žlugusiu, įskaitant ir svarbiausią dalyką – sveikatą. Būtent sveikatos būklės pagerėjimas įskiepijo tikėjimą – jeigu likau gyvas, reiškia, man duotas antras šansas gyvenime. Tuo metu nemokėjau gyventi be alkoholio, bet jau ir nebegalėjau jo griebtis.

Konkrečius savijautos pokyčius net sunku įžodinti, nes tai nebuvo lengva. Dabar jaučiuosi užtikrintas savimi, per visą tą laiką supratau, kaip džiaugiuosi blaiviu gyvenimu. Esu be galo dėkingas už sveikatą, už mėgstamą darbą, kurį pavyksta išlaikyti. Kurį laiką maniau, kad niekada negalėsiu dirbti, tuo labiau – vairuoti, o realybė pasirodė kitokia. Džiaugiuosi šiandien galėdamas pasakyti – neturiu, kuo skųstis. Kažkada nakvynės namus vadinau savo komforto zona, tačiau dabar grįžti atgal nebenorėčiau. Ta vieta man labai daug padėjo, o dabar jaučiuosi galintis žengti toliau.

Anksčiau kurdavau santykius, kuriuose eidavau į kraštutinumus. Dabar suprantu, kad man nereikia nei savęs, nei savo laiko kuo nors užpildyti. Man nereikia kito žmogaus, kad užpildytų mano tuštumą. Kai išmokau būti su savimi, pajutau komfortą ir palengvėjimą. Tai nereiškia, kad nenoriu būti su kitais ir tarp jų, bet nebejaučiu tam būtinybės, nes galiu išbūti vienas.

Nuo pat vaikystės manyje buvo labai daug „skylių“, dėl to aš gėriau, užsiėmiau savidestrukcija. Pagaliau jaučiuosi išmokęs ir galintis tas skyles užpildyti paprasčiausiai savimi.

Kokių naujų dalykų išmokote pats apie save, galbūt – apie kitus žmones?

Pradėjau svajoti. Pavyzdžiui, niekada anksčiau nemaniau norėsiantis gyventi vienas, o dabar norisi savo vietos, gal, pavyzdžiui, savo buto. Kol kas to neplanuoju, nes ne viskas vyksta pagal mano planą, tačiau jau pagalvoju, pasvajoju, leidžiu sau norėti.

Stengiuosi daryti viską, ką galiu pats, ką leidžia mano jėgos ir kitos galimybės. Taip pat išmokau rūpintis savo sveikata, kovoju su kitomis priklausomybėmis – valgau daugiau sveiko maisto, mažiau kūnui nenaudingų produktų, cukraus.

Kalbant apie kitus žmones bei ką pavyko suprasti, noriu paminėti socialinius darbuotojus bei kitus priklausomus žmones. Iš esmės mokiausi dalykų apie save dirbdamas su jais. Augau destruktyvioje šeimoje, kur išmoktos pamokos bei patirtys sekė mane nuo vaikystės į suaugusiojo gyvenimą. Teko priimti, kad ne viskas tuomet priklausė nuo manęs, pripažinti, jog nebesu tas bejėgis vaikas ir dabar turiu prisiimti atsakomybę kurdamas asmeninį gyvenimą.

Anksčiau mano visi santykiai buvo pagrįsti savanaudiškumu, viskas sukdavosi aplink mano norus, tarsi mažo vaiko – ko negavau ir nebuvo išpildyta savo laiku, to norėjosi net ir suaugus. Per dideli lūkesčiai vedė link noro viską kontroliuoti, kas nėra įmanoma. Dėl to rinkdavausi į save panašius žmones. Galiausiai, kai panorau keistis, teko skaudžiai pripažinti, kad tie žmonės mane įtrauks atgal. Paleisti juos buvo be galo sunkus sprendimas, labai liūdėjau ir kentėjau dėl to, bet žinojau, kad turiu tą padaryti.

Dabar ryšius kuriu su socialiniais darbuotojais, pagalbos grupių nariais, darbe, nors ir ne visada lengva prieiti, pradėti bendravimą, bet stengiuosi. Jaučiu palaikymą ir tikro santykio kūrimą. Visi mokomės priimti gyveimą tokį, koks jis yra, be iliuzijų. Nors tiek mano gyvenimas, tiek nauji santykiai dar yra kūrimo procese, jau išmokau pagrindinio dalyko – paleisti kontrolę tiek gyvenimo, tiek kitų žmonių atžvilgiu. Tai nereiškia, kad elgiuosi anarchistiškai, bet atskiriu, ką galiu pakeisti ir kontroliuoti, kada reikia tai daryti, o kada – ne.