Gyvenimą keičianti patirtis: nuo stereotipų laužymo iki vidinės pilnatvės
Carito pulsas 2024.12.05Kartais užtenka tik lašelio rūpesčio, kad kažkieno gyvenimas pradėtų keistis į gerą. Gruodžio 5 d. minima Tarptautinė savanorių diena primena apie tuos, kurie savo laiku, energija ir dėmesiu kuria teigiamus pokyčius kitų gyvenimuose. Savanorystė – tai kelionė, kurioje dalijimasis laiku ir gerumu atveria naujas galimybes padėti kitiems. Vilniaus arkivyskupijos Carito savanoriai savo veikla ne tik suteikia pagalbą, bet ir patys atranda džiaugsmą ir bendrystę.
Kartais užtenka tik lašelio rūpesčio, kad kažkieno gyvenimas pradėtų keistis į gerą. Gruodžio 5 d. minima Tarptautinė savanorių diena primena apie tuos, kurie savo laiku, energija ir dėmesiu kuria teigiamus pokyčius kitų gyvenimuose. Savanorystė – tai kelionė, kurioje dalijimasis laiku ir gerumu atveria naujas galimybes padėti kitiems. Vilniaus arkivyskupijos Carito savanoriai savo veikla ne tik suteikia pagalbą, bet ir patys atranda džiaugsmą ir bendrystę.
Ne tik pagalba kitiems, bet ir gyvenimo būdas
Jolanta savanoriauja vaikų ir paauglių dienos centre „Vilties angelas“ jau beveik ketverius metus. Ji prisimena, kaip pradėjo šią kelionę – pajutusi, kad nori būti arčiau žmonių ir jiems padėti. „Atėjo toks momentas gyvenime, kai pajutau, kad noriu duoti daugiau, įdėti savo širdies dalelę, daryti kažką gero nesavanaudiškai, be atlygio“, – pasakoja Jolanta. Ji kreipėsi į Caritą tiksliai pati nežinodama, kur ją tai nuves: „Užpildžiau anketą, su manimi susisiekė ir papasakojo, kokie yra Carito padaliniai, ir aš apsistojau ties „Vilties angelu“.
Jolanta savanoriauja leisdama laiką dienos centre su konkrečiu vaiku, kuria su juo ryšį, palaiko ir skatina veikti. „Prisimenu savo pirmą savanorystės dieną su berniuku, kuris buvo pristatytas kaip labai protingas ir kuklus. Jis buvo gal truputį užsisklendęs, bet iš tikrųjų labai smalsus. Kartu smagiai praleidome laiką, žaidėme žaidimus, kuriuos jis pats išsirinko“, – dalinasi prisiminimais Jolanta.
Įsimintiniausias momentas – jų išvyka į Belmontą. „Jis niekada ten nebuvo lankęsis. Jo džiaugsmas buvo neapsakomas – jis po visas žaidimų aikšteles bėgiojo ir norėjo, kad stebėčiau kiekvieną jo žingsnį. Kai dienos pabaigoje paklausė, ar mes dar kada nors ten grįšim, tai buvo akimirka, kurią prisiminsiu visą gyvenimą“, – sako Jolanta.
Moteris teigia, kad savanorystė jai atneša neapčiuopiamus dalykus: „Aš gaunu tą tokį iš širdies jausmą, tyrą džiaugsmą. Tikrai būna gera matyti patenkintą vaiką, kad jis gerai praleido laiką“.
Dabar ji laiką leidžia su paaugle mergaite, su kuria bendrauja jau dvejus metus. Jolanta pabrėžia, kad savanorystė – tai ne tik pagalba kitiems, bet ir gyvenimo būdas. „Nenoriu savanorystės vadinti savirealizacija, nes tai labiau kaip gyvenimo būdo pasirinkimo dalis. Vieni žmonės mėgsta eiti į teatrą ir skiria tam laiko. Tai man savanorystė – viena iš gyvenimo sferų, kur aš galiu tiesiog kažką gero padaryti. Kartais net tie dalykai, kuriuos mėgstame daryti, reikalauja pastangų – pavargsti, tingi, bet supranti, kad tai tavo pasirinkimas. Skiriu savanorystei nuolatinį laiką, kaip bet kuriai kitai svarbiai veiklai, ir tai padeda – tiesiog suplanuoji ir darai“, – priduria ji.
Darbai, tyliai keičiantys pasaulį
Lukas – naujas Carito savanorių gretose. Jis savanoriauja socialiniame centre „Betanija“ vos mėnesį, tačiau šią veiklą jaučia kaip pašaukimą. „Savęs, savo laiko dalinimas, dovanojimas kitiems – aš tai vertinu kaip vidinį pašaukimą. Savo laiką skirti ne tik kažkokioms savo pramogoms, bet ir dėl kitų – tai yra šventosios dvasios nematoma paskata pasidalinti savo gyvenimu su kitais stokojančiais, nelaimės ištiktais“, – pasakoja jis.
Socialiniame centre „Betanija“ Lukas padeda tiems, kurie dažnai atsiduria visuomenės užribyje. „Caritas, mano supratimu, yra organizacija, kuri rūpinasi pačiais atstumčiausiais“, – teigia jis ir priduria, kad „Betanija“ – tai puiki vieta pradėti savanorystės kelią.
„Savanoriauti „Betanijoje“ man buvo priimtiniausias pasirinkimas dėl mano darbo grafiko, dėl kurio aš negaliu prisirišti prie žmonių, sukurti su jais ryšį, nes tada nesinorėtų iš jų gyvenimo dingti. Norisi būti tokiu, kuris padeda, bet gali turėti laisvo laiko savo darbui, laisvalaikiui. Be to, esu žmogus, kuris labiau mėgsta dirbti taip, kad niekas nematytų, tarsi gerasis šešėlis, kukliai atlikti darbą ir būti naudingas“, – pasakoja Lukas.
Pasak jo, savanorystė Carite tuo ir yra ypatinga, kad gali atrasti save skirtingose veiklose, o jai pasiryžti tereikia žengti pirmą žingsnį: „Kai nori, reikia pasiryžti – tai ir yra tas aukojimas savęs vardan kitų. Kas esi tu? Tai tiesiog žmogus, kuris gyvena tarp kitų žmonių. Tada reikia arba nekreipti dėmesio, arba atsižvelgti į juos.“
Lukas pripažįsta, kad savanorystė laužo vidinius stereotipus: „Iš tų šimtų žmonių, kurie ateina, visi jie ateina dėl pagalbos, ir tu negali kiekvieno paklausti – kodėl? Kodėl tu čia atėjai, kas tau atsitiko gyvenime? Savanorystėje mokaisi iš naujo priimti žmones kad ir kokie jie bebūtų, nes nieko apie juos nežinai. Man įdomiausias yra tas laikotarpis, kai tu iš naujo susikuri požiūrį į pasaulį, į žmones, kurie galbūt atrodo vienaip ir gali elgtis visiškai kitaip arba atrodo visiškai kitaip negu tu įsivaizduoji, kad jie elgsis.“
Savanorystės patirtį gali praturtinti ir kiti savanoriai, kurie, Luko teigimu, susirenka vedami bendros idėjos, o tai sukuria įkvepiančią atmosferą. „Yra ir užsieniečių, ir tavo bendraamžių, ir jaunesnių, ir vyresnių savanorių. Nėra banalių pokalbių, tiesiog supranti, kad visi susirinko į tą vietą vedami vienos idėjos, vienos dvasios, dalindamiesi mažais gyvenimiškais džiaugsmais. Juk tai bendrystė“, – sako Lukas.
Savanorystė atveria naujas galimybes, kiek daug galime dovanodami savo laiką kitiems. Jei norite tapti šios bendruomenės dalimi, kviečiame užpildyti savanorystės anketą – kiekvienas gali rasti būdą, kaip padėti.