Dienoraštis

Savanorystė – dovana

Artėjant gruodžio 5-ajai, Tarptautinei savanorių dienai, susitikome su Akvile Baše, kuri ne vienus metus savanoriauja net keliose organizacijose. Moteris sako, kad nuo mažens augo aplinkoje, kurioje nebuvo svetima pagalba kitiems, todėl pasiryžimas būti savanore nebuvo sunkus. „Jausmas dalintis atėjo labai natūraliai, nebuvo kažkokio savęs atradimo“, – sako Akvilė. Tokias pat vertybes moteris stengiasi perduoti ir savo vyrui bei dviem vaikams ir visuomet kviečia kitus patirti dalinimosi džiaugsmą. Su tokiu kvietimu gimė ir Akvilės iniciatyva „Kepu gerumo pyragą“, VA Carito Socialinės pagalbos ir integracijos centre „Betanija“ dalintis pyragais, ši iniciatyva ne tik persikėlė į socialinius tinklus, bet ir subūrė daugybę nepažįstamų žmonių.

Fotopastele.lt nuotr./Sibilė su mama Akvile

Akvile, kaip pavyksta suderinti kasdienius darbus, buvimą su šeima ir savanorystę?

Manau, kad visų pirma yra prioritetai, kitas dalykas – mano pačios norai. Aš mąstau, kas man yra svarbu, ir jeigu aš turiu didelę vidinę atspirtį, tuomet ir laiko, ir jėgų atsiranda. Yra posakis, kad Dievui reikia ne rasti laiko, bet skirti, tai lygiai tas pats yra su visais mano sumanymais – laiko reikia skirti. Jeigu stengiesi, dėlioji, planuoji, tuomet viskas kažkaip pavyksta.

Ką apie savanorystę galvoja tavo šeimos nariai? Ar jie taip pat savanoriauja?

Aš labai džiaugiuosi, kad turiu šeimą, kuri mane palaiko. Jie leidžia daryti tai, kas man yra svarbu. Ir tai yra didis dalykas – tai, ką aš darau, yra svarbu ir mano patiems brangiausiems. Dėl to esu jiems labai dėkinga. Jeigu man reikia pagalbos, galiu į juos kreiptis, jaučiu didelį palaikymą. Šeimos nariai patys nėra savanoriai, bet dukra matydama mano pavyzdį jau kalba apie tai, kad kai turės galimybę, kai sulauks atitinkamo amžiaus, galbūt ieškos savo savanorystės kelio gyvūnų prieglaudose. Ji labai myli gyvūnus. Aš džiaugiuosi, kad mano šeimai savanorystė irgi yra natūralus, kasdien matomas dalykas, kurį gali bet kada pasirinkti.

Nuo ko prasidėjo tavo savanorystės kelias?

Mano pirmoji savanorystė prasidėjo, kai buvau Vilniaus „Rotaract“ klubo narė. Mes turėjome programą su Vilniaus vaikų namais. Tai, ko gero, buvo pirmos savanorystės užuomazgos. O didžiausias savanorystės poreikis tikriausiai atsirado, kai gimė vaikai, atsirado noras dalintis ir būti naudingai už namų ribų. Esu savanorė ne tik VA Carite, esu savanorė ir Vaikų ligoninėje (VšĮ VUL Santaros klinikos – aut. pastaba) ir savo bažnyčioje. O VA Carite esu savanorė Socialinės pagalbos ir integracijos centre „Betanija“.

O kodėl pasirinkai „Betaniją“?

Mano a.a. močiutė visada remdavo „Betaniją“. Nes „Betanijai“ jau 30 metų, seniai veikianti organizacija. Ir, kaip atsimenu, močiutė švenčių proga siųsdavo mano mamą nunešti piniginę auką arba paremti maistu: maisto konservais arba maisto gėrybėmis iš daržų. Kitas dalykas – buvo laikas, kai su dideliu džiaugsmu kepiau pyragus, tuo laiku, eidama kartu su mama ir pamačiusi tą valgyklą, pagalvojau, galbūt reikia susieti savanorystę su tuo, kas man patinka. Maistas yra jungiamoji grandis ir mūsų šeimoje labai svarbi stalo kultūra: per maistą išreikšti savo jausmą, požiūrį. Ir mintis, kad manyje tai kažką atliepia, lėmė, kad dabar jau penkti metai savanoriauju valgykloje.

Kokia ten tavo, kaip savanorės, veikla?

Mano tarnystė yra pagalba per pietus. Aš ateinu prieš pietus, pasiruošiame ir pietų metu daliname duoną, sriubą, pilstome arbatą. Taip pat labai džiaugiuosi geranorišku žmonių įsitraukimu į pyragų dalinimosi iniciatyvą, kurią sugalvojau. Pradžia buvo tik šv. Kalėdoms ir šv. Velykoms: kviečiau draugus atnešti savo keptų pyragų. Jiems patiko ir tada kilo klausimas, kodėl mes tai darome tik per šventes, žmones pyragai pradžiugintų ir dažniau. Nusprendėme pamėginti, pažiūrėti, ar žmonės pamatys čia grožį, pajus dalinimosi džiaugsmą. Ir tikrai, be galo smagu, kad jau antrus metus žmonės kas savaitę į „Betaniją“ suneša pačių keptus ar nupirktus pyragus.

Koks tavo santykis su „Betanijos“ lankytojais?

Labai smagu sulaukti gimtadienio proga sveikinimų ir netgi dainų (juokiasi). Tai yra bendruomenė, į kiekvieną žiūriu kaip į svarbų žmogų. Ir jie tai jaučia. Būna visko, kartais jie tikrina ribas, kiek gali tave išnaudoti ir pan. Santykis yra griežtas, bet su meile. Visuomet reikia išlaikyti tam tikras ribas, jokių familiarumų nėra, bet aš žvelgiu į juos kaip į savo senelius, dėdes, tetas – jeigu toks gyvenimas būtų jų. Kai kurie pagal amžių galėtų būti mano jaunesnieji sesės ir broliai. Amžiaus skirtumas yra nuo, atrodo, ką tik mokyklą baigusių iki jau seniai pensijoje esančių.

Ar nebuvo baisios pirmos pažintys? Visuomenėje visgi yra nusistovėjusi nuomonė apie benamius ar vargstančiuosius.

Ne. Man tai yra Dievo dovana – atėjus į „Betaniją“ net nežvelgti ir nevertinti jų kaip nors kitaip, bet žiūrėti į jų poreikius. Kiekvieną matyti pagal jų istoriją, jų gyvenimą su sėkmėm ir nesėkmėm. Kiekvienas buvo mažas vaikas, kiekvienas tikrai mažiausiai svajojo, kad sulaukęs 80 ar 70 metų sėdės „Betanijos“ valgykloje ir džiaugsis labdaros pietumis. Todėl nuo pat atėjimo aš visą laiką į juos taip žiūrėjau. Jie yra brangūs tokie, kokie yra. Ir aš labai džiaugiuosi, kad ir kitiems savanoriams taip yra – mes ateiname su tuo pačiu tikslu, mus tai vienija, smagu rasti bendrystę.

Tikriausiai kartais būna sunkių situacijų, kai tenka peržengti per save. Ar kilo kada minčių atsisakyti savanorystės?

Manau, kad kiekvienas savanoris patiria vidinį svarstymą: gal jau užteks, gal jau reikia kažką kitą daryti, gal jau reikia pinigus uždirbti (juokiasi). Bet manyčiau, kad čia ir yra savanorystės apsisprendimas. Kad net ir esant sunkiam momentui, nors man tokio ir nebuvo, bet kartais būna nuovargio ar susiklosto negeros aplinkybės, reikia prisiminti, kodėl aš čia ateinu. Kartais ir patys lankytojai, kai jau visai neturi jėgų, prieina ir ką nors gero pasako. Tada pagalvoji, gal iš tikrųjų jie galvoja, bet nepasako, kaip jiems smagu tave matyti. Kartais užtenka to vieno žodžio, kad toliau veiktum. Tiesiog reikia nepasiduoti, net ir atėjus slogioms nuotaikoms. Aš visada sakau: čia tiktai nuotaika, kaip debesis praeis ir vėl bus saulė. Bet kokioje savanorystėje labai reikalingas stabilumas. Kai matomas pasiryžimas veikti, tai žmonės gali ir labiau atsiverti, pasitikėti.

Ne paslaptis, kad savanoris ne tik duoda, bet ir gauna. Ką tau suteikia savanorystė?

Kaip vienas amerikiečių psichologas yra pasakęs: „Net pats empatiškiausias žmogus yra savanaudis.“ Tai lygiai tas pats ir man – yra poreikis būti naudingai ir patirti davimo džiaugsmą. Ir tu nori jo dar ir dar. Man labai svarbu duoti ir svarbu, kad visi jaustųsi gerai, saugiai. Savanorystė man svarbi, nes nuskaidrina matymą. Labai gerai matau, už ką esu dėkinga, kuo Viešpats mane apdovanojo, ką noriu saugoti ir branginti. Kur galbūt klystu, ir kaip mano klaidos gali daryti įtaką ir ateičiai. Prieš pradedant savanoriauti siūlyčiau peržvelgti savo talentus, gabumus ar gyvenimiškas patirtis – kaip man pyragų kepimo džiaugsmas virto ir savanorystės dalimi. Savanorystė man yra ne auka, o dovana, kai ateini be reikalavimų, lūkesčių ir vertinimų. Tuomet atlygis yra neapčiuopiamas, bet išgyvenamas, kaip Jėzus sakė: „Kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis“ (Mt 6;21). Man savanorystė neatsiejama nuo mano tikėjimo ir pasaulėjautos.

Tavo nuomone, kokia yra savanorystės situacija Lietuvoje?

Kadangi neturiu tarptautinės savanorystės patirties, galiu matyti tik tam tikrus visuomenės atspindžius, kaip savanorystė vertinama Lietuvoje. Aš labai linkiu mums lietuviams pradėti matyti savanorystę kaip pilnavertį darbą, kuris yra naudingas tau pačiam, naudingas tavo aplinkai ir duoda labai daug patirties. Tai galimybės pažvelgti į save, ko aš noriu šiame gyvenime. Svarbu nebijoti ir net jeigu kažkas įvyksta kitaip, negu galvoji, eiti toliau. Mėginkite viską, galvokite apie kitus, ne tik apie save. Apie tuos, kurie stokoja, kuriems skauda, kurie serga, kurie silpnesni už tave, kuriems tu esi be galo reikalingas. 

Kalbino savanorė Eglė Tamošaitytė Bastienė


Socialinės pagalbos ir integracijos centras „Betanija”

  M. K. Paco g. 4, Vilnius
  8 602 74 234
  betanija@vilnius.caritas.lt
  I–V 9.00–19.00
  I–V 9.00–17.00 (07.01 – 10.01)

„Betanijos“ misija – visiems atviri bendrystės namai, kuriuose priimamas asmens trapumas ir kiekvienas kviečiamas į Gyvenimą.

„Betanija“ – tai susitikimo vieta. Moksleiviai ir studentai, įmonių ir organizacijų darbuotojai, bendruomenių ir judėjimų nariai pasirenka „Betaniją“ kaip erdvę, kurioje atsiveria galimybė pažinti ir įprasminti save, parodyti solidarumą su kitu asmeniu ir įveikti stereotipus vargstančiųjų atžvilgiu. Maisto gaminimas ir pateikimas, kūrybinės dirbtuvės, ugdomasis užimtumas – tai savanorių vykdomos veiklos, per kurias patirta bendrystė padeda centro lankytojams pradėti ilgą atsitiesimo kelią.