Mieli karitiečiai,
Adventas – ne tik pasiruošimas Kalėdų šventei. Tai ir laikotarpis, primenantis, kad mūsų žemiškasis gyvenimas ir visas pasaulis eina į pabaigą ir kažkada nustos buvęs. Ypač paskutinėmis dienomis prieš Adventą, kaip ir I-ąjį Advento sekmadienį liturgijoje girdime skaitinius apie paskutiniuosius dalykus. „Dangus ir žemė praeis“, „iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“ – girdėjome kalbant Jėzų.
Ir visgi kažkas liks. Bažnyčia sako, kad liks meilė – Caritas. Meilė, parodyta „vienam iš mažiausiųjų“ brolių ar seserų, bus vienintelis dalykas, kuris išlieka, nesibaigia, neišnyksta. Ačiū, kad toje Meilėje – Carite – pasiliekate, ir kad Ją skleidžiate. Linkiu Ją sutikti ir žmonių, kuriems aptarnaujate, veiduose, ir kasdienėje maldoje, ir Mišių aukoje, ir prakartėlės paprastume Kūčių naktį.
Mons. Žydrūnas Vabuolas
Vilniaus arkivyskupijos Carito kapelionas