Brangieji,
sulaukėme dar vieno Advento – laikotarpio, primenančio mums, kad visas krikščionio gyvenimas yra ateinančio Viešpaties laukimas. Jo laukiame apsilankančio daugelyje mūsų asmeniškų ir viso pasaulio situacijų – džiugių ir skausmingų. Lapkričio viduryje popiežius Pranciškus, ragindamas melstis už Ukrainą, kvietė sakyti „Paskubėk, Viešpatie!“. Iš tiesų, matant beprasmišką žmonių kančią, kyla noras, kad Viešpats veiktų greičiau. Arba net priekaištas, kodėl Dievas delsia, ir abejonė, ar mūsų kančia Jam rūpi.
Ačiū, mieli karitiečiai, kad su savo pagalba einate pas tuos, kurie dar šaukiasi, kad Viešpats paskubėtų, arba kartais jau nebesitiki sulaukti pagalbos. Manau, Dievas būtent per jūsų tarnystę jų šauksmą išklauso ir pas juos ateina. Tačiau nepaliaukite Viešpaties šauktis ir jo laukti ir jūs patys. Viltis, kad jam rūpime ir kad jis keliauja pas mus, palaiko mūsų tarnystę ir įkvepia mūsų tikėjimą, o taip pat atveria širdis netikėtiems, paslaptingiems ir stebuklingiems jo apsilankymams ir prisilietimams mūsų kasdienybėje, iki kol Jis sugrįš šlovėje ir pradžiugins visus, Jo laukiančius ir besiilginčius.
Mons. Žydrūnas Vabuolas
Vilniaus arkivyskupijos Carito kapelionas