30 metų Motinos ir vaiko namuose Vilniuje – kai sunku patikėti savimi, kažkas stabteli padėti

Vis dažniau atkeliauja motinos su vaikais, kurie nelanko mokyklų, nemoka skaityti ir rašyti. Problemos kečiasi, tačiau nesikeičia svarbiausia – žmogui reikia žmogaus, kuris sunkiausiu metu kartu sustotų ir pabūtų šalia.

Viskas prasidėjo nuo noro padėti

Motinos ir vaiko namų istoriją vaizdingai atspindi šį darbą pradėjusio kardinolo Audrio Juozo Bačkio prisiminimas. 2023 metais, laimindamas naujuosius Motinos ir vaiko namus Antakalnyje, jis pasakojo apie jų pradžią:

„Samariečio istorijoje vienas praeina, kitas praeina, o kažkas vis dėlto sustoja ir padeda. Taip, matyt, ir čia – teko sutikti nepilnametę mamą, susilaukusią vaikelio ir paliktą Dievo valiai. Vaiko negalima atskirti nuo mamos. Reikia padėti jai užaugti, įgyti gyvenimui reikalingų įgūdžių ir išmokti pačiai auginti savo vaiką.“

Jo teigimu, prieš tris dešimtmečius nebuvo nei aiškių taisyklių, nei išsamios sistemos: „Buvo tik noras padėti“. Būtent taip gimė Motinos ir vaiko namai.

Pirmaisiais metais čia apsigyvendavo besilaukiančios arba ką tik pagimdžiusios moterys, neturinčios kur eiti. Kartais darbuotojai mamas su kūdikiais parsiveždavo tiesiai iš gimdymo namų. Dažniausiai tai buvo labai jaunos, vienišos mamos, nesulaukiančios artimųjų paramos, nebaigusios mokyklos, neturinčios profesijos. Kai kurios pačios buvo augusios socialiai pažeidžiamose šeimose ar globos namuose ir tiesiog nepatyrė saugios šeimos pavyzdžio. Todėl specialistų pagalba prasidėdavo nuo pačių paprasčiausių dalykų – kaip pamaitinti kūdikį, kaip jį nuprausti, kaip pasirūpinti pirmagimiu ir savimi. Kartu reikėjo mokytis ir kasdienio savarankiško gyvenimo.

Per 30 metų pasikeitė problemos

Motinos ir vaiko namų vadovė Vida Neverovič-Morkūnienė sako, kad pirmuosius du dešimtmečius viena pagrindinių problemų tokioms mamoms buvo būstas. Socialinio būsto tekdavo laukti 10–12 metų, todėl darbuotojai stengdavosi padėti moterims atkurti nutrūkusius santykius su artimaisiais arba pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Vėliau, stiprėjant socialinės paramos sistemai, atsiradus būsto nuomos kompensacijoms ir kitai pagalbai, būsto problema tapo mažiau aktuali. Tuo pačiu atsirado kitų iššūkių.

Maždaug nuo 2016 metų ikimokyklinio amžiaus vaikai jau sudarė daugiau kaip pusę Motinos ir vaiko namuose gyvenančių vaikų, o nuo 2020 metų daugiau kaip trečdalį sudaro mokyklinio amžiaus vaikai. Nuo 2022 metų Namai pradėjo intensyviai bendradarbiauti su Vilniaus miesto savivaldybe ir vaiko teisių apsaugos specialistais. Vis dažniau čia atvyksta šeimos, kuriose susiduriama su alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimu, vaikų mokyklos nelankymu, nepakankama priežiūra ir kitais rizikos veiksniais. „Dabar mūsų darbas gerokai platesnis. Turime padėti ne tik mamai, bet ir vaikui – kartais jau paaugliui“, – sako Vida.

Nuo 2023 metų ypatingas dėmesys bei papildoma pagalba čia skiriamas mokyklinio amžiaus vaikams. Jiems teikiama socialinio darbuotojo ir psichologo pagalba, bendradarbiaujama su mokyklomis, priklausomybių specialistais, organizuojami grupiniai užsiėmimai.

Ypatinga rugsėjo pirmoji

Per tris dešimtmečius būta akimirkų, kurios netelpa į statistiką. Viena tokių – ši rugsėjo pirmoji, kai pirmą kartą visi Motinos ir vaiko namuose gyvenę mokyklinio amžiaus vaikai išėjo į mokyklą. Tai buvo paprasta diena, tačiau namų bendruomenei – didžiulė šventė. Mat, vaikas, kuris eina į mokyklą, mokosi ne tik matematikos ar lietuvių kalbos, jis mokosi gyventi, būti tarp kitų, prisiimti atsakomybę ir kurti savo ateitį. Todėl darbuotojai šiandien džiaugiasi kiekvienu tokiu mažu, bet labai svarbiu žingsniu.

Ką reiškia Motinos ir vaiko namai šiandien, paprasčiau suprasti iš pačių gyventojų istorijų. Eva į Motinos ir vaiko namus atvyko su maža dukrele. Jai tuo metu buvo vos vieneri. „Sunkiausia buvo patikėti savimi ir pradėti viską iš naujo. Buvau tokiame chaotiškame gyvenime, pati nežinojau, ko noriu“, – pasakoja Eva. Ji sako, kad labiausiai padėjo psichologinis palaikymas – žmonės, kurie išklausė, tikėjo ja ir neleido pasiduoti.

Socialinė darbuotoja Rita, individualios priežiūros darbuotoja Irena ir psichologė Milda, pasak Evos, kiekviena savaip prisidėjo prie to, kad ji taptų stipresnė ir labiau pasitikėtų savimi. Šiandien Evos dukra jau lanko darželį, o ji pati dirba ir mokosi: „Išmokau geriau suprasti save ir savo vaiką. Išmokau leisti laiką kartu su dukryte, džiaugtis kiekviena smulkmena. Manau, kad be Motinos ir vaiko namų darbuotojų pagalbos šiandien nebūčiau tokia stipri ir nebūčiau sugebėjusi sukurti mums tokio gražaus rytojaus.“

Didžiausias įvertinimas kintantis gyvenimas

Per pastaruosius kelerius metus stiprėjo ir pati Motinos ir vaiko namų komanda. Bendradarbiavimas su Vilniaus miesto savivaldybe leido sustiprinti komandą, darbuotojų skaičius išaugo nuo 5 iki 9, atsirado naktiniai budėtojai-individualios priežiūros darbuotojai, todėl pagalba užtikrinama visą parą. Stabiliai auga ir savanorių būrys – per tą laiką jų skaičius keitėsi nuo 34 iki 83. Savanoriai padeda vaikams mokytis, prižiūri juos, kai mamos dalyvauja užsiėmimuose, teikia logopedo ir priklausomybių konsultanto paslaugas, organizuoja įvairias veiklas.

Pasak Motinos ir vaiko namų vadovės Vidos Neverovič-Morkūnienės, svarbiausias darbo principas per tris dešimtmečius nepasikeitė: „Neužmezgus atvirų, abipusiu pasitikėjimu grįstų santykių, neprasideda tikras darbas ir tikra pagalba.“ Todėl čia svarbios ne tik socialinės paslaugos, bet ir Kūčios, Velykos, vasaros stovyklos, išvykos, Motinos dienos fotosesijos, bendri pokalbiai ir paprasčiausias buvimas kartu.

Tikrasis Motinos ir vaiko namų darbo rezultatas atsiskleidžia tada, kai buvusi gyventoja sugrįžta jau nebe prašyti pagalbos. Kai darbuotojai sutinka ją dirbančią. Kai atsiunčiamas mokyklos baigimo pažymėjimas ar pagyrimo raštas. Kai buvusi gyventoja ateina savanoriauti, atveža maisto ar pati organizuoja paramos rinkimą.

Kai kurioms jų Motinos ir vaiko namai tapo pradžia ir profesiniam keliui – šiandien jos dirba socialinėmis ar individualios priežiūros darbuotojomis, slaugytojomis. „Didžiausias įvertinimas komandai – įvykę teigiami pokyčiai mamų ir vaikų gyvenimuose“, – sako Vida Neverovič-Morkūnienė. 

Prieš trisdešimt metų Motinos ir vaiko namai gimė iš paprasto noro padėti jaunai mamai, kurios gyvenime tuo metu nebuvo nieko, į ką ji galėtų atsiremti. Šiandien problemos dar sudėtingesnės, pagalbos formos – įvairesnės, komanda – didesnė, namai erdvesni, supratimas gilesnis. Tačiau esmė liko ta pati. Svarbiausi neleisti žmogui pasimesti tada, kai jis pats savimi netiki. Pabūti šalia tol, kol žmogus atsistos ant kojų – net ir po 30 metų tai svarbiausia dalis Motinos ir vaiko namų istorijoje.