Bendruomenių tarnystė „Betanijoje“


22 metus „Betanija“ buvo labdaringa valgykla, kasdien pamaitinanti iki 500 stokojančių. Tačiau, laikui bėgant supratome: pamaitinti žmogų neužtenka!

Trokštame, kad Caritas netarnautų už Bažnyčios narius, o visus juos ragintų, kviestų, skatintų, sudarytų galimybes tarnystei. Todėl „Betanijos“ naujajame veikime labai svarbią vietą užima Bažnyčios bendruomenės grupės, patarnaujančios vakarais darbo dienomis.

Kviečiame Jus prisijungti prie šios tarnystės vargšams ir dovanoti vieną vakarą „Betanijos“ lankytojams. Tarnystė apima maisto patiekimą (produktai bus suruošti), bendrą valgymą ir bendravimą, indų ir patalpų sutvarkymą. Buvimo kartu formos ir turiniai paliekamos tarnaujančios grupės charizmai bei kūrybiškumui (kalbėtis, filmą žiūrėti ar melstis).

Viešpatį šiandien galime susitikti ne tik Eucharistijoje, bet ir vargstančiuose. Patarnaudami „Betanijos“ virtuvėje – Jam patarnaujame, o jei klausomės ar tiesiog būnam su atstumtais savo broliais ir seserimis– būname su pačiu Dievu. Tai tikrai dar yra neįprasta, nauja daugeliui mūsų. Viena yra ieškoti Dievo liturgijoje, bažnyčioje, kurioje tylu ir švaru, kita – ten, kur skausmas, skurdas, pyktis.

Bažnyčia auga liudydama: dalinkimės Dievo Meile su tais, kuriuose slepiasi Viešpats ir prašo Jam patarnauti (Mt 25,35 - 36).

 
Kontaktai:

Jacinta Baciuškaitė

Tel. 867512691 

Jacinta.baciuskaite@vilnius.caritas.lt


Bazilės, kuri savanoriavo Betanijoje pirmą kartą, liudijimas:

„Šiandien pirmą kartą buvau Betanijoje. Taip jau nutiko, kad turėjau lydėti draugę, kuri bijojo eiti viena, bet taip susiklostė, kad viena atėjau aš. Net ne viena, su šeima, su savo bendruomenės nariais. Bet tiesiog pasakiau, kad einu ir viskas. Paskutinę dieną nusprendžiau. Ir tai buvo panašu į kažkokį, sakyčiau, gal net buką pasirinkimą. Einu ir viskas. Nei kodėl, nei ką darysiu, be jokių lūkesčių, net be pasiruošimo! Bet kažkoks įkvėpimas pagavo ir nė nemaniau svarstyti šio klausimo.

Nors anksčiau mane stabdė iš vidaus kažkoks pasipriešinimas, ankstesnės neigiamos patirtys ir beviltiškumo jausmas. Nežinojau, ar tai prasminga, nežinojau, ar galiu kažką duoti tiems žmonėms. Gal visada tai ir stabdydavo, tas suvokimas, kad nepakeisi kito žmogaus gyvenimo taip iš karto ir regimu būdu. Kad jis nepasidarys toks, koks aš norėčiau, kad jis būtų. Neišpildysiu visų lūkesčių, gal įžeisim vienas kitą savo buvimu, žvilgsniu, žodžiu ir t.t. Įkalbinėdama draugę, galvoje turėjau vieną argumentą: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys?“

Anksčiau esu buvusi panašaus tipo įstaigose, bet ten teužsimegzdavo santykis – tu duok, aš imu. Ir daugiau nieko. Jokių asmeniškumų. O čia viskas kitaip. Gal gerai, kad atėjo nedaug lankytojų – buvo gan ramu ir jauku. Buvau šiek tiek pasimetusi, bet tiesiog atsisėdau prie pirmo pasitaikiusio stalelio. Juokinga; manęs moteris paklausė: iš kur jūs? Ir aš taip pasimečiau, nežinojau, ką atsakyti Atsakiau – vilnietė. Visi buvo draugiški, tarsi ne pirmą kartą susitiktumėm. Ir visi kaip viena šeima. Nebuvo davėjų ir gavėjų. Tiesiog buvome MES. Giedojome giesmes. Vieni prisijungė, kiti tiesiog klausėsi. Grojo ir dainavo ir lankytojai. Rinkome labiausiai patikusią Biblijos citatą. Nugalėtoja tapo: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma." (Mt 7, 7-8).

Ir visgi prieštaringai susiečiau šią citatą su šiandienine patirtimi. Nieko aš neprašiau, nieko neieškojau nei beldžiau... Bet visgi man buvo duota. Duota bent krašteliu prisiliesti prie tų įstabių likimų. Kokie visgi skirtingi, su savo patirtimis susirinkę žmonės po vienu stogu. Kiek daug galėtų papasakoti apie savo gyvenimą! Tikras lobis! Bet buvo gera vien stebėti, klausytis. Ir svarbiausia, manau, patirti tą santykį – žmogaus su žmogumi. Nes kiekvienas, kas čia ateina, to ir ieško. Ir jei buvo išrinkta ši citata – tikriausiai ir gauna tai. Norėtųsi pasakyti kažką didingo ir gražaus, bet tiesiog nežinau ką. Ateikite ir pamatysite. Tiesiog ateikite ir nieko nesitikėkite. Atvira širdimi. Ir nežinau, ar taip iš tiesų buvo, bet jaučiausi taip, tarsi šypsočiausi visą laiką. Ir kodėl? Ir ko? Nežinau. Stebėjau ir žavėjausi viskuo, kas vyksta. Kaip visi nutyla maldai. Kaip netgi patarnauja vieni kitiems, įpildami arbatos. Arba padeda išgerti paskutinę likusią, nors gal jau ir nebenori, bet mato, kad nešioju tą arbatinuką. Paprasti dalykai. Bet džiugina širdis.“

Rask mus Facebook'e