Artumo programos savanorių liudijimai

Paskelbta: 2018-10-01 14:02.

Dėkojame visiems karitiečiams, kurie rūpinasi savo bendruomenių vienišais senoliais, ir dalinamės jų liudijimais.

Ona - "Artumos" programos savanorė nuo 2016 m.:
"Kai pradėjau lankyti vyresnio amžiaus žmones, pati buvau pažeidžiama, labai jautri, nes per kelis metus buvau netekusi artimų žmonių. Stiprėti man padėjo susitikimai bendruomenėje, o įsitraukimas į „Artumos“ programą tarytum nebuvo visai savanoriškas: abejojau, ar galėsiu padėti žmonėms, kai pačiai reikalinga pagalba. Tačiau bendruomenės nariai, matyt, atpažino mano poreikį: reikalingi susitikimai su vyresnio amžiaus žmonėmis.
Aš lankau dvi vyresnio amžiaus moteris. Viena jų – Vladislava. Vladą aš lankau nuo 2016 m. vasario mėn. Mūsų susitikimai – tai pokalbiai ir laikas kartu praleistas maldoje. Kai pradėjau lankyti Vladą, ji buvo neseniai palaidojusi seserį, kuri sunkiai sirgo, o Vlada, pati būdama neįgali nuo vaikystės, ja rūpinosi. Jos buvo labai artimos, todėl Vladai ši netektis buvo gana skausminga. Pirmieji mūsų susitikimai – tai prisiminimai ir pokalbiai, malda už mirusius artimuosius. Vlada – labai stipri asmenybė, jos nepalaužė įvairios gyvenimo negandos, ligos. Pati Vlada sako, kad ją visuomet stiprino tikėjimas ir malda, tėvų meilė ir darbas. Nuo vaikystės ji suprato, kad gyvenime turi išlikti stipri ir savarankiška, nes turi pasirūpinti savimi. Ji džiaugiasi, kad gyvenime sutiko daug gerų žmonių, kurie jai padėjo išmokti amato ar rūpinosi ligoninėse. Ji išmoko siūti, megzti, nerti, groti akordeonu. Jos stiprybė padėjo stiprėti ir man pačiai. Malda buvo ir yra labai svarbi mūsų susitikimuose: mes meldžiamės už artimuosius, už bendruomenę ir parapijos kunigus, už socialinius darbuotojus ir visus, kurie padeda Vladai bei tuos, kuriems reikalinga malda. Per šiuos susitikimus mes pažinome viena kitą, pasitikime viena kita, pasipasakojame, kas mus neramina ir dėl ko jaudinamės, padrąsiname viena kitą, kai pasiligojame. Vlada nėra vieniša: ja rūpinasi sūnėnas ir dukterėčia, ji turi daug pažįstamų, bet ji laukia kiekvieno susitikimo ir džiaugiasi kiekvienu, kas pas ją ateina."
Šv. Juozapo parapijos " Artumo" grupės žmonės lanko parapijos teritorijoje gyvenančius asmenis, taip pat hospise bei slaugos ligoninėje slaugomą kaimyną ar kaimynę:
"Padėdami kitam ir pabūdami su tuo asmens skausmu, vienatve, padedame jam susitikti save ir Kristų. Bendraujant žmogus nusiramina, jam atsiranda viltis, kad jis nėra toks vienišas. Akivaizdi žmoguje atisradusi viltis reiškia, kad asmuo gali priimti savo gyvenimą, jį įsisąmoninti, su kažkuo susitaikyti. Tai ir ir yra mūsų misijos vaisiai."
Visų Šventųjų parapijos "Artumo" programos savanoriai:
Elena:
"Per Šv. Velykas pradėjau lankyti senyvo amžiaus vienišą moterį Danutę. Tada nunešiau jai margučių ir vaišių. Toliau vis bendraudavom, paravėdavau jos gėlynėlį. Rudenį ji mane nustebino atnešdama man krepšelį braškių, kurių sezonas senai jau pasibaigęs. Esu labai laiminga turėdama, ką aplankyti, pradžiuginti ir daug daugiau gaunu atgal."
Aleksandra:
"Lankytos močiutės Bronislava ir Onutė sutelkė, sustiprino manyje artumo ir pagalbos žmogui teikimo jausmą, suteikė galimybę labiau pažinti save, suprasti poreikių ir dėmesio stokos vertinimo gilumą. Susitikimai dovanojo man bendravimo džiaugsmo, neįkainojamos patirties ir širdžių šilumos atvertas tolumas bei tolimesnę judėjimo gyvenime kryptį."
Danguolė ir Aušra:
"Su senjoru Josifu kalbamės telefonu ir gerdami arbatą kavinukėje. Pokalbio temos - apie karus, tremtį, politiką, geležinkelininko darbą. Draugų nelikę, su kuriais jis galėtų bendrauti, nes senjorui jau per 80metų.
Mums buvo džiaugsmo kai per Šv. Velykas kartu su Josifu dalyvavom Šv. Mišiose, padėjom priimti sakramentus. Josifas džiaugėsi maisto papildais ir vaistažolėmis, kuriuos gavo dovanų. Nuoširdus bendravimas teikia gražių akimirkų visiems."
Asta:
"Lankydama vienišą dieduką Anatolijų, matydama jo šypseną supratau, kad galimybė pradžiuginti jį - neįkainojama dovana man."

Rask mus Facebook'e