Kaip elgtis su elgeta?

Paskelbta: 2013-05-20 13:26.

Kiekvienas ar beveik kiekvienas mūsų esam susidūrę su situacija, kuomet einant gatve, sėdint lauko kavinėje ar lipant į automobilį stovėjimo aikštelėje prieina žmogus ir su vienokiais ar kitokiais argumentais prašo paremti. Pro klūpančius ar stovinčius ištiestomis rankomis žmones praeiname gatvėje, susiduriame su jais namų kiemuose ar miesto šventėse. Tie susitikimai sukelia įvairialypius jausmus: pyktį, gailestį, kaltę ar liūdesį. Ir dažnai iškelia klausimą: duoti ar neduoti?

Į šį klausimą nėra vieno, teisingo, atsakymo, tinkančio visais gyvenimo atvejais. Tačiau galima pasvarstyti remiantis mūsų, Caritas organizacijos, ilgamete darbo su skurstančiais patirtimi. Sutinkame šiuos žmones kasdien, matome jų situaciją: džiaugsmą, liūdesį, kasdienes pastangas. Pažindami šiuos žmones ir jų istorijas galime kalbėti apie reikalingą ir laukiamą pagalbą.

Atsakykite sau į klausimą: kas skatina mane aukoti ar neaukoti?

Teisingo ar klaidingo atsakymo čia negali būti, tiesiog jo žinojimas padės jums suprastai kaip turite elgtis. Tą padaryti galite nebūtinai gatvėje, kai į jus jau tiesiama ranka. Tuomet dažniausiai elgiamės spontaniškai: metame pinigą arba sprunkame šalin. Patys nelabai suprantame kodėl, tiesiog tuo metu norisi pasitraukti nuo asmens ar situacijos, dėl kurios jaučiame nepatogumą. Kad ir kaip elgsitės, darykite tai sąmoningai ir suprasdami kodėl aukojate ar neaukojate. Neaukojate, nes žmogus pats kaltas dėl situacijos, kurioje atsidūrė? Nes jis vis tiek pragers visus pinigus? Nes kažkada jau davėte ir nusivylėte prašiusiu žmogumi? Aukojate, nes tikite, kad jūsų pagalba yra gyvybiškai svarbi? Nes smagu jaustis geru ir rūpestingu? Nes labai nejauku praeiti nedavus? Nes elgetoje matote artimą prašantį pagalbos? Kad ir ką pasirenkate tegul tai bus sąmoningas ir atsakingas jūsų sprendimas, o ne spontaniškas ar neatsargus veikimas norint išvengti nepatogumų.

Stenkitės duoti tai, ko jūsų prašo.

Žmonės kartais prašo maisto, sako, kad renka pinigus autobuso bilietui, vaistams, drabužiams vaikui... iš skubėjimo ir laiko trūkumo esam linkę visais atvejais praeiti pro šalį arba duoti grynųjų. Nereikia. Duokite žmogui tai, ko jis prašo. Skirkite laiko pasakyti: „gerai, einam ir aš tau tai nupirksiu“. Gali būti, kad prašantysis ims išsisukinėti, mat iš tiesų jam reikia pinigų ir nežinia ką jis ketina už juos pirkti. Gali būti ir taip, kad jis labai nudžiugs ir paprašys nupirkti bandelę. Abiem atvejais žinosite, ko žmogui reikia ir tada jau jums spręsti ar duoti jam pinigus ir leisti su jais elgtis, taip, kaip jis nori, ar nupirkti konkretų, prašomą daiktą ir jį dovanoti.

Matykite žmogų, kuris prašo pagalbos.

Prašyti pagalbos yra sunku, gėda, pikta. Per kelerius ar keliolika elgetavimo metų šie jausmai nustumiami kažkur giliai ir gal retai apie juos susimąstoma, tačiau jie yra natūralūs ir kiekvienas prašantysis juos išgyvena. Jei nusprendžiate duoti išmaldą pažvelkite į žmogų, kurį remiate. Kokios spalvos jo akys? Kiek jam gali būti metų? Kuo jis vardu? Pamatykite žmogų. Išmalda gali padėti ir gali pažeminti. Jei jau apsisprendėte mesti pinigą pamatykit kam jį metat. Jei apsisprendėt neduoti irgi pažvelkit į tą žmogų. Ne niekinamai ar vertinamai, tiesiog pamatykite jį ir jo situaciją.

Paklauskite ar jis žino, kur ieškoti pagalbos.

Paprastai žmonės ilgą laiką gyvenantys gatvėje puikiai išmano kaip joje išgyventi, tačiau galbūt jūs sutikote kaip tik tą, kuriam šis rytas ar vakaras gatvėje pirmasis. Pasiūlykit jam kreiptis į pagalbos organizacijas, tokias kaip Caritas ar kitas apie kurių veiklą savo mieste žinote. Pasidomėkite kokia jūsų savivaldybės politika ir ką jie siūlo daryti elgetavimo atveju.

Neteiskite, negėdinkite ir nemoralizuokite.

Žmogus turi teisę prašyti pagalbos. Jei jo situacija sudėtinga jis turi teisę kreiptis į kitus žmones ir ieškoti paramos. Jūsų teisė padėti arba nepadėti ir jūs galite pasirinkti. Nesvarbu koks būtų jūsų pasirinkimas nekaltinkite, negėdinkite ir nemoralizuokite. Patikėkite, tikrai nėra elgetos, kuriam po gatvėje išgirsto moralo būtų atsivėrę akys ir jis būtų pakeitęs savo gyvenimą. Nesiimkite vertinti ir patarinėti nežinodami konkretaus žmogaus istorijos ir kelio, kuris jį atvedė iki esamos situacijos. Jei negalite padėti – nekenkite.

Ir pabaigai...

Jei perskaitėte visus patarimus, suprasite, kad iš jūsų prašoma to, ko dažnai neužtenka net patiems artimiausiems ir brangiausiems: laiko, dėmesio ir sąmoningumo. Ką gi, kaip tik taip ir yra. Sunkūs sprendimai, susiję su kitais žmonėmis, visada yra sunkūs. Tiesiog toks bendravimo su prašančiuoju būdas leis jums geriau pažinti ir suprasti save, savo vertybes, principus, elgesį ir tai, kaip šis elgesys gali padėti ar pakenkti kitam žmogui. Sutikdami žmones mes įgyjam naujos patirties, išmokstam naują pamoką, ypač jei skiriame laiko tam susitikimui ir jo rezultatams apgalvoti. Kiekvienas naujas pažįstamas mums duoda kažką naujo. Net jei pats yra elgeta. Ypač, kai pats yra elgeta...

Parengė Dalia Babravičė
Vilniaus arkivyskupijos "Caritas"                                                                                                       

elgeta

Rask mus Facebook'e