Artumo programos savanorių liudijimai

Paskelbta: 2018-10-01 14:02.

Dėkojame visiems karitiečiams, kurie rūpinasi savo bendruomenių vienišais senoliais, ir dalinamės jų liudijimais.

Ona - "Artumos" programos savanorė nuo 2016 m.:
"Kai pradėjau lankyti vyresnio amžiaus žmones, pati buvau pažeidžiama, labai jautri, nes per kelis metus buvau netekusi artimų žmonių. Stiprėti man padėjo susitikimai bendruomenėje, o įsitraukimas į „Artumos“ programą tarytum nebuvo visai savanoriškas: abejojau, ar galėsiu padėti žmonėms, kai pačiai reikalinga pagalba. Tačiau bendruomenės nariai, matyt, atpažino mano poreikį: reikalingi susitikimai su vyresnio amžiaus žmonėmis.
Aš lankau dvi vyresnio amžiaus moteris. Viena jų – Vladislava. Vladą aš lankau nuo 2016 m. vasario mėn. Mūsų susitikimai – tai pokalbiai ir laikas kartu praleistas maldoje. Kai pradėjau lankyti Vladą, ji buvo neseniai palaidojusi seserį, kuri sunkiai sirgo, o Vlada, pati būdama neįgali nuo vaikystės, ja rūpinosi. Jos buvo labai artimos, todėl Vladai ši netektis buvo gana skausminga. Pirmieji mūsų susitikimai – tai prisiminimai ir pokalbiai, malda už mirusius artimuosius. Vlada – labai stipri asmenybė, jos nepalaužė įvairios gyvenimo negandos, ligos. Pati Vlada sako, kad ją visuomet stiprino tikėjimas ir malda, tėvų meilė ir darbas. Nuo vaikystės ji suprato, kad gyvenime turi išlikti stipri ir savarankiška, nes turi pasirūpinti savimi. Ji džiaugiasi, kad gyvenime sutiko daug gerų žmonių, kurie jai padėjo išmokti amato ar rūpinosi ligoninėse. Ji išmoko siūti, megzti, nerti, groti akordeonu. Jos stiprybė padėjo stiprėti ir man pačiai. Malda buvo ir yra labai svarbi mūsų susitikimuose: mes meldžiamės už artimuosius, už bendruomenę ir parapijos kunigus, už socialinius darbuotojus ir visus, kurie padeda Vladai bei tuos, kuriems reikalinga malda. Per šiuos susitikimus mes pažinome viena kitą, pasitikime viena kita, pasipasakojame, kas mus neramina ir dėl ko jaudinamės, padrąsiname viena kitą, kai pasiligojame. Vlada nėra vieniša: ja rūpinasi sūnėnas ir dukterėčia, ji turi daug pažįstamų, bet ji laukia kiekvieno susitikimo ir džiaugiasi kiekvienu, kas pas ją ateina."
Šv. Juozapo parapijos " Artumo" grupės žmonės lanko parapijos teritorijoje gyvenančius asmenis, taip pat hospise bei slaugos ligoninėje slaugomą kaimyną ar kaimynę:
"Padėdami kitam ir pabūdami su tuo asmens skausmu, vienatve, padedame jam susitikti save ir Kristų. Bendraujant žmogus nusiramina, jam atsiranda viltis, kad jis nėra toks vienišas. Akivaizdi žmoguje atisradusi viltis reiškia, kad asmuo gali priimti savo gyvenimą, jį įsisąmoninti, su kažkuo susitaikyti. Tai ir ir yra mūsų misijos vaisiai."
Visų Šventųjų parapijos "Artumo" programos savanoriai:
Elena:
"Per Šv. Velykas pradėjau lankyti senyvo amžiaus vienišą moterį Danutę. Tada nunešiau jai margučių ir vaišių. Toliau vis bendraudavom, paravėdavau jos gėlynėlį. Rudenį ji mane nustebino atnešdama man krepšelį braškių, kurių sezonas senai jau pasibaigęs. Esu labai laiminga turėdama, ką aplankyti, pradžiuginti ir daug daugiau gaunu atgal."
Aleksandra:
"Lankytos močiutės Bronislava ir Onutė sutelkė, sustiprino manyje artumo ir pagalbos žmogui teikimo jausmą, suteikė galimybę labiau pažinti save, suprasti poreikių ir dėmesio stokos vertinimo gilumą. Susitikimai dovanojo man bendravimo džiaugsmo, neįkainojamos patirties ir širdžių šilumos atvertas tolumas bei tolimesnę judėjimo gyvenime kryptį."
Danguolė ir Aušra:
"Su senjoru Josifu kalbamės telefonu ir gerdami arbatą kavinukėje. Pokalbio temos - apie karus, tremtį, politiką, geležinkelininko darbą. Draugų nelikę, su kuriais jis galėtų bendrauti, nes senjorui jau per 80metų.
Mums buvo džiaugsmo kai per Šv. Velykas kartu su Josifu dalyvavom Šv. Mišiose, padėjom priimti sakramentus. Josifas džiaugėsi maisto papildais ir vaistažolėmis, kuriuos gavo dovanų. Nuoširdus bendravimas teikia gražių akimirkų visiems."
Asta:
"Lankydama vienišą dieduką Anatolijų, matydama jo šypseną supratau, kad galimybė pradžiuginti jį - neįkainojama dovana man."

Spalio 1 d. minime pasaulinę pagyvenusių žmonių dieną

Paskelbta: 2018-10-01 12:17.

Senjorams padedančios organizacijos kviečia – aplankyk ir nudžiugink savo senelį
    rankos L copy copy
    Spalio 1 d. minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Trys didžiausios senjorams padedančios organizacijos – Caritas, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir Maltos ordino pagalbos tarnyba kviečia visuomenę atkreipti dėmesį į Lietuvos senelius, jų problemas ir visoje šalyje skelbia senelių lankymo dieną.
    
Lietuvoje vyresni žmonės tarsi nematomi, pamiršti su savo problemomis, nors sudaro didelę dalį visuomenės. Todėl trys didžiausios su senjorais dirbančios organizacijos susivienijo ir kviečia padaryti nesudėtingą, bet svarbų darbą – aplankyti savo ar tiesiog pažįstamus senelius ir padovanoti jiems dėmesio ir šilumos.
    Trijų organizacijų liudijimą galite išgirsti  Marijos radijo laidoje "Meilė tiesoje" http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/123164-2018-10-01-18-15-meile-tiesoje.html
    
 Skurdas ir vienatvė – kasdienybė
    „Aplankykite šiandien savo ar tiesiog pažįstamus senelius, nueikite išgerti arbatos, pakvieskite juos kartu pasivaikščioti ar tiesiog pabendrauti. Jei neturite galimybės aplankyti, paskambinkite. Labai norime, kad ši diena paskatintų žmones dažniau prisiminti senelius ir jiems padėti“, – sako Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Gintarė Guzevičiūtė.
     Bendraudamos su senjorais organizacijos pastebi, kad seneliai Lietuvoje susiduria su daug problemų, viena jų – skurdas. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos skurdo ir socialinės atskirties rodikliai yra vieni aukščiausių visoje Europos Sąjungoje. Didžiausias skurdo lygis yra 65 metų ir vyresnių žmonių grupėje. Seneliai Lietuvoje ne tik skursta, bet dažnai jaučiasi vieniši ir visų pamiršti, kas trečias vyresnis negu 65 metų žmogus Lietuvoje gyvena vienas.
     „Senjorai mums gali duoti daugiau nei mes jiems – jie gali dalintis unikaliomis patirtimis. Išgyvenę tremtis, netektis, politinius pasikeitimus, jie yra mūsų šimtmečio Lietuva, jie tikrieji jos istorijos liudytojai ir dalyviai. Atsigręžkime – jų buvimas yra didžiausia dovana. Be jų nebūtų mūsų“, – kviečia Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinė sekretorė Dalia Kedavičienė.
      Prieš savaitę Lietuvą lankęs Popiežius Pranciškus irgi ragino neužmiršti savo šaknų, skatino jaunimą bendrauti su vyresnės kartos žmonėmis.
     ,,Įsiklausykime į tai, ką mums sakė popiežius Pranciškus. Jis ragina mus greitame gyvenimo tempe ,,sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis ir palydėti likusį kelkraštyje“. Šiandien daugybė mūsų senolių atsidūrė kelkraštyje. Pabūkime su jais, padėkime jiems gyventi oriai,“ – ragina Lietuvos Caritas generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė.
Senelius lankys ir tūkstančiai savanorių
      Senjorus šiandien lankys ir nuolatos seneliams padedantys Carito, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus bei Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai, kurių visos organizacijos kartu turi daugiau kaip 5 tūkstančius.
      Savanoriai, priklausomai nuo padedančios organizacijos, slaugo senelius, teikia jiems nuolatinę pagalbą maistu, priežiūros priemonėmis, palydi pas gydytoją, padeda spręsti pačias įvairiausias bėdas ar tiesiog padeda jaustis ne tokiems vienišiems – kartu užsiima senelių mėgstama veikla, bendrauja.
     „Kartą mano lankoma senelė prasitarė, kad jai patinka tam tikra muzika. Tuomet aš paėmiau jai ir įrašiau tos muzikos į kompaktinį diską. Kai paleidau, močiutė tiesiog nušvito ir taip džiaugėsi... Man tai mažytis darbelis, o jai – didelė laimė“, – pasakoja vienišą senelę lankanti Raudonojo Kryžiaus savanorė studentė Jovita Umbrasaitė.
      Senelius lanko ir jiems padeda ne tik jaunimas, pagelbėti artimui dažnai imasi ir vyresnio amžiaus žmonės.
      „Daugelį metų esu maltietis savanoris, Vilniuje vežioju skurstantiems senoliams maisto paketus, – pasakoja 81 metų technikos mokslų daktaras Audris Smilgevičius. – Matau, kad jie manęs laukia, ypač tie, kurie gyvena vieni, sukaustyti ligų. Su daugeliu iš jų pasikalbame ilgiau, jie pasipasakoja savo bėdas, stengiamės spręsti buitines problemas. Malonu, kad ir būdamas tokio amžiaus, galiu būti naudingas. Prasmingas darbas mano amžiuje man pačiam teikia daug jėgų, sveikatos ir pasitenkinimo. Savanoriauju jau 14 metų.“
      Savanorystė gali padėti užmegzti nuoširdžias draugystes. Caritas savanorių koordinatorė Veronika Grincevičienė iš Pivašiūnų pasakoja, jog jai prieš akis gimsta neišardomos draugystės: ,,Netoli mūsų gyvena senolė, kuri dėl ligos negali išeiti iš namų. Viena savanorė prieš keletą metų ėmė lankyti. Pastebėjau, kad vizitai tapo vis dažnesni. Šiandien šios moterys – geriausios draugės, kurios dalinasi ne tik maistu, drabužiais, vaistais, bet daugiausiai – žmogiškąja šiluma ir dėmesiu viena kitai“.
    
Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena minima nuo 1990 m. Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 2060 m. Lietuvoje bus 2,5 mln. gyventojų, iš jų pensinio amžiaus – daugiau nei 800 tūkstančių.
 
 
 

Donatas Nagumanovas. Po programos buvę gatvės jaunuoliai ieškosi darbo

Paskelbta: 2016-05-03 13:00.

Donatas

"Vienas iš jaunuolių programos metu susirado darbą, o du iš jų šiuo metu intensyviai ieško darbo, skaito skelbimus, skambina ir jaučiasi gebantys pradėti dirbti. Po programos padidėjo jų savivertė ir pasitikėjimas savimi. Tai, kad jie jau sugeba atsistoti ir viešai pakalbėti, rodo kokybinį asmenybės pokalbį, leidžia manyti, kad jaunuolis nuėjęs į darbo pokalbį nepasimes“, – programos „Laikas keistis, Europa“ pasiekimus pasakojo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Amatų mokymo centro vadovas Donatas Nagumovas.

Linas Kukuraitis: penkiolikos sutikau būsimą žmoną ir atradau socialinį darbą

Paskelbta: 2016-04-01 09:18.

linas

Linas Kukuraitis – pirmasis pasaulietis, vadovaujantis Vilniaus arkivyskupijos „Caritui“ ir tai sėkmingai darantis jau vienuoliktus metus. Socialiniam darbui vyras prijautė nuo paauglystės, todėl atvirauja slapčia kiek džiūgaujantis, kad nepavyko įstoti į tėvų kiek labiau siūlytą mediciną. Lemtingais L.Kukuraitis vadina 15–16-us savo gyvenimo metus, būtent tada vyras suprato, kad nori sukti socialine kryptimi, negana to – tuomet sutiko ir savo būsimą žmoną.

Skirtumai tarp lūkesčių ir realybės piktina pabėgėlius

Paskelbta: 2016-04-01 09:07.

AFP Getty-160475678

Lūkesčiai siekia dangų, o realybė – kokios Europoje jie tikrai nesitikėjo. Taip DELFI sakė Vilniaus Carito Užsieniečių integracijos programos vadovė Ilma Skuodienė. „Realiau gyvenimą Lietuvoje įsivaizduoja tik pabėgėliai iš tų valstybių, su kuriomis mus siejo bendra praeitis: žmonės iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos“, – pabrėžė ji. Rytų kultūros žmonės tikrai neįsivaizduoja, kad atvažiuos ir bus tokios sąlygos, kainos. „Įsivaizduokite, keturių asmenų pabėgėlių šeima po pusmečio gaus 230 eurų išmoką mėnesiui, tačiau reikės patiems nuomotis būstą, mokėti mokesčius, pirkti vaikams mokyklinių reikmenų, mokėti už darželį ir t. t. Kaip už tokius pinigus pragyventi? Niekaip. Ir kyla įtampa“, – kalbėjo keturioms Lietuvoje gyvenančioms irakiečių šeimoms padedanti I. Skuodienė.

Rask mus Facebook'e