Ar kaliniams reikia mūsų? Kodėl turėtume jais rūpintis?

Paskelbta: 2016-04-04 13:01.

„Marijos Žemė“ – ispaniškas dokumentinis filmas apie ypatingą Mergelės Marijos globą ir pagalbą patyrusius žmones. Ši praėjusių metų lapkričio 7 dieną Lietuvoje pasirodžiusi juosta, „Caritas“ Nuteistųjų konsultavimo centro dėka, Didįjį Ketvirtadienį buvo parodyta Vilniaus pataisos namuose ir praskaidrino atėjusiųjų pasižiūrėti kasdienybę. 

Filme pasakojami tikri atsivertusių ar ypatingas patirtis turėjusių žmonių liudijimai darkart primena ir teikia viltį, kad Dievui ir Jo Motinai rūpi Žmogaus gyvenimas bei kova ir kad jie patys ateina ieškoti kiekvieno iš mūsų, o labiausiai – nusidėjėlių.

NKC1
Nuotr. iš filmo "Marijos žemė"

Mintis kaliniams parodyti filmą „Marijos Žemė“ atėjo tiesiog vieną vėlų žiemos vakarą važiuojant autobusu namo. Visai netikėtai. Pagalvojau, kad akivaizdu, jog daug lengviau yra gailestingumo darbus daryti tiems, kurie yra ir atrodo palaužti: nepasiturintiems, ligoniams, likimo nuskriaustiems vaikams ir seneliams. O štai kalinį aplankyti ar sušelpti yra ne tik sudėtinga, bet ir nejauku bei atgrasu. Kai kuriems netgi savotiškai gali ateiti mintis: „Kodėl turėtume jais papildomai rūpintis? Taip jiems ir reikia, savo elgesiu jie nusipelno to, ką turi.“ Be to, rodos, kad apsilankydami kalėjimo įstaigose pretenduojame susilaukti grubesnio žodžio, netaktiško komentaro, kreivų žvilgsnių ar tiesiog pasijusti nereikalingi ir be reikalo įsibrovę į tą erdvę. Tad ar kaliniams reikia mūsų?

Tikiu, kad taip. Nesu nei psichologė, nei sielovados žinovė, bet galiu pasakyti, kad žvelgdama į kalinį aš matau ir save. Matau savo nuodėmingą prigimtį, savo klaidas, kurias nepaisant dažnos išpažinties ir gailesčio kartoju ir greičiausiai kartosiu visą gyvenimą. Kovoju su tuo, tačiau suvokiu, kad viena negaliu, kad man reikia ir kitų žmonių pagalbos – sudrausminimo ar patarimo  - , kad reikia Dievo malonės, Jo, amžinai laukiančio Tėvo, glėbio. Aš irgi esu kalinė – įkalinta savo pačios sužeistoje prigimtyje. O atliekantiesiems bausmę dėl įvairių priežasčių ta prigimtis atsiskleidė daug stipriau. Taip stipriai, kad žmogiškumo ir visuomenės normos jiems pernelyg sunkios. Manau, kad pagalba kaliniui (ir čia nekalbu apie kurorto sąlygų kalėjime sudarymą, o apie dvasinę, psichologinę, elementarią materialinę pagalbą, pasirengimą išėjimui į laisvę) – tai balzamas sužeistos žmogiškos prigimties žaizdoms . Tai Vilties Evangelija tiems, kurie galbūt savo pačių ar daugelio kitų žmonių akimis yra beviltiški. Man patinka „Marijos Žemėje“ nuskambėjusi mintis: mes galime sunkiems nusidėjėliams sakyti, kad tai, ką jie daro yra BLOGAI, bet juk jie ir patys žino, kad tai blogai, tad kodėl nekalbėti jiems apie tai, kas yra gerai ir ką jie gali daryti gerai. O tam pasakyti galime rasti daugybę būdų ir formų. Artimo meilė yra kūrybinga. Tad labai raginu save ir kitus nebijoti inicijuoti šiuos gailestingumo darbus kalinių atžvilgiu. Turime nepamiršti, kad jie reikalingi ir mums patiems, nes padeda išeiti iš savo „teisingumo“ ribų, pamilstant tą, kurį sunku pamilti. O tai yra žingsnis Dievo logikos link.

Suprantu, kad šiandien daugelio šalių įkalinimo įstaigos geriausiai įgyvendina „nubaudimo“, o ne „pataisymo“ funkciją. Nėra naujiena, kad retas kuris ten pasitaiso. Tačiau įnešdami kad ir nedidelį savo indėlį mes galime bent šiek tiek prisiliesti prie kito žmogaus, o kartu ir paties Kristaus, žaizdų. Ir nors daug kas sakytų, kad tai utopija ir laiko gaišimas, visada verta kovoti kovą, kurios tikslas – žmogus. Apskritai visada vengiau itin praktiškų žmonių, kurie viską apskaičiuoja ir protingais veidais įvertina, kas yra įmanoma, o kas ne, kas „apsimoka“, o kas ne. Nemažai tokių dažnai linguoja galva ir bando atkalbėti nuo „nepraktiškų“ veiklų ir projektų, užuot įkvėpę kilniems užmojams, įrodinėja, kad tai per sunku, neverta, nepelninga ir nenaudinga.  Taip buvo ir prieš pradedant platinti „Marijos Žemę“. Juk buvo neįmanoma, kad religinis filmas su netobulu vertimu, 100 eurų vertės investicija ir nieko apie filmų platinimą neišmanančia bei laiko neturinčia platintoja galėtų penkiolika savaičių keliauti po šalies kino teatrus ir susilaukti nemenkos publikos. Kad ir kaip naiviai kai kam nuskambėtų, ten, kur yra Visagalis, neįmanoma tampa įmanoma. Ir reiktų nepamiršti, kad Jis tikrai suinteresuotas įvairiais būdais laimėti kiekvieną sielą.

NKC2
Nuotr. Teksto autorė Salomėja (viduryje) su filmo kūrėjų komanda


Salomėja Dzekunskaitė



Rask mus Facebook'e