Pasaulinė ligonių diena

Paskelbta: 2016-02-11 12:32.



IMGP0009

Vasario 11 dieną pasaulis mini Ligonių dieną, žmonių, kurie savo negalios ar prastos sveikatos būklės yra įkalinti namuose, lovose ar savo pačių kūnuose su ribotomis galimybėmis judėti, kalbėti, pasirūpinti savimi. 


Šią dieną esame kviečiami susimąstyti apie tai, kaip gyvename, kaip rūpinamės savo ir artimųjų sveikata, kaip reaguojame ligai palietus mus ar artimąjį? Būti šalia sergančio, kenčiančio žmogaus ne visuomet yra lengva, tačiau tai, kas nelengva mums gali tapti tikra atgaiva ir geriausiu meilės įrodymu šiam žmogui, reikalingam mūsų artumo. 

Labai dažnai pamirštama, kad ligą gydo ne tik vaistai, kartais būklę labai palengvinti gali bendravimas, rūpestingo žmogaus buvimas šalia, pasidalijimas nerimu ar sunkumais. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ jau  šešetą metų telkia savanorius, kurie lanko senyvo amžiaus, sergančius, vienišus žmones namuose. Šią programą vadiname „Artumo“, nes ateinantys savanoriai nori ir stengiasi būti arti tų žmonių, kuriuos lanko, tose situacijose, kuriose jie yra atsidūrę.  „Giedrė labai patikimas žmogus, į namus ją įsileidžiu kaip savo dukrą. O ji irgi ateina, mane, kaip mamą apkabina ir išbučiuoja.“ – apie ją lankančią savanorę pasakoja ponia Janina, su kuria susitikau pasikalbėti apie „Artumo“ programos veiklą. „Ji labai manimi rūpinasi, skambina, ateina, pasiklausia visada. Ji nuostabus žmogus ir aš labai patenkinta, kad ją turiu“ – viso pokalbio metu ponia Janina džiaugiasi užsimezgusia draugyste.

Poniai Janinai aštuoniasdešimt ketveri, ji gyvena viena, vyrą, su kuriuo laimingai nugyveno penkiasdešimt aštuonerius metus, palaidojo prieš septynerius, duktė pati turi sveikatos problemų ir daug laiko praleidžia ligoninėje. Su sūnumi ir jo žmona moteris palaiko šiltus ir artimus ryšius, tačiau jie dirba, daug keliauja darbo reikalais, būna užsienyje ir ne visuomet turi galimybę aplankyti moterį. „Ačiū Dievui yra žmonių, kurie man padeda ir manęs neapleidžia“ – sako moteris pradėdama pasakoti apie ją lankančią savanorę. Apie „Artumo“ programą moteris sužinojo iš pal. J. Matulaičio parapijos animatorės ir „Artumo“ programos vadovės Vilniaus mieste Vilmos Statkienės. „Ji man atvedė susipažinti moterį, savanorę, kuri paklausė kokios pagalbos man labiausiai reiktų, ką galėtų padaryti, o jau kitą dieną ta moteris atėjo pas mane kabinti užuolaidų, nes paminėjau, kad negaliu užlipti ir jų pasiekti“ – su šypsena pirmąjį susitikimą su dabar jau metus ją lankančia Giedre prisiminė moteris.

IMGP4690

Žvelgdama į ponią Janiną matau guvią, gražią močiutę, kuri, nors juda gana sunkiai, pasiramsčiuodama, geba savimi pasirūpinti, nudirbti būtiniausius buities darbus. Jos namai jaukūs ir išpuoselėti, žydintys gyvomis gėlėmis ir džiovintų puokštelėmis. Moteris prisipažįsta, kad kartais sunku, bet dar apsitvarko „pastumdo“ siurblį, palaisto gėles, stengiasi neužsisėdėti, nes tuomet išjudėti tik sunkiau. Visgi paklausta ar jai reikia savanorės ir pagalbos, nors dar geba savim pasirūpinti ponia Janina nepatikliai kilsteli antakius ir griežtesniu balsu man sako „aišku reikia, labai reikia“. Paklausta kokios tiksliai pagalbos jai prireikia dažniausiai, ji, žiūrėdama man į akis lėtai išskiemenuoja „bendravimo! Labiausiai man reikia gyvo bendravimo!“. Janina pasakoja, kad labai mėgsta eiti į teatrą, tačiau vienai jau sunku, o ir nesinori, jei tik pasitaiko proga ji kviečiasi savanorę, kad ją palydėtų ir drauge pažiūrėtų kokį spektaklį. Moteris pasakoja, kad ją kamuoja artritas, prieš keliolika metų keistas kelio sąnarys, dabar jau reikia keisti ir antrąjį, tačiau ji vis nesiryžta, nenori sėsti į vežimėlį „vaikščiosiu kol tik galėsiu, gal ir užteks be operacijos“ – pasakoja.

„Man labai reikalingas žmogus yra Giedrė“ – sako ponia Janina – „nėra čia pareigos, čia mūsų draugystė. Žinau, kad jei man bėda, bloga ar vaistų prireiks ji visada man padės“. Moterį lankanti savanorė yra dirbanti, tad jos nenusistatę griežto susitikimų grafiko, jei ko prireikia ar pasiilgsta tiesiog susiskambina ir susitaria kada susitiks. Kai į „Artumo“ programą kreipiasi savanoris, norintis lankyti vienišą ar sergantį žmogų, stengiamės, kad savanorio ir reikalingo pagalbos žmogaus gyvenamoji vieta būtų šalia, kad būtų patogu susitikti, netektų toli važinėti. „Giedrė gyvena čia pat, - mosteli man ranka ir ponia Janina, kalbėdama apie savo kompanionę, - tai jei kas nutinka ar jau noriu susitikt ji užsuka, aplanko. Patogu mums dviese ir kur į teatrą ar miestą važiuoti, ji užeina manęs pasiimti, paskui palydi. Labai gera moteris ir man labai pasisekė su ja“ – jau kelintą kartą patikina Janina.

Ponia Janina yra viena iš devyniasdešimt aštuonių senelių, kuriuos lanko šešiasdešimt aštuoni „Artumo“ programos savanoriai iš penkių Vilniaus miesto parapijų. Dar penkios Vilniaus arkivyskupijos parapijos ruošiasi pradėti šią veiklą. Nuolat sulaukiame skambučių iš lankymo reikalingų žmonių artimųjų ar kaimynų, kartais iš pačių senelių, išgirdusių apie programą parapijoje ar iš kitų lankomų senelių.

Jeigu ir jūs asmeniškai arba jūsų parapijos bendruomenė norite prisidėti prie „Artumo“ programos veiklos ir savo buvimu bei bendravimu pradžiuginti konkretų žmogų, kviečiame susisiekti su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ „Artumo“ programos vadove Žydrūne Liobikaite. Jūsų pagalba ir artumas labai laukiami ir reikalingi. Kviečiame skambinti telefonu 8 5 261 10 14 arba rašyti el. paštu Zydrune.liobikaite@vilnius.caritas.lt

IMGP8365
 

Rask mus Facebook'e